Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Siurrealizmo klasika


Wiesławo Rosochos paroda „Nebylusis kinas“ („Margas paukštis“) Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre


Kristina Stančienė

Share |
Wiesław Rosocha. Iš ciklo „Mendelio skrybėlė“
Pasak šio lenkų grafiko parodos rengėjų, dauguma joje eksponuojamų kūrinių – įkvėpti Jerzio Kosinskio (1933–1991) autobiografinės knygos „Margas paukštis“ („The Painted Bird“, išleista 1965 m. JAV), kuri pasakoja apie Holokaustą Lenkijoje. Pagrindinis knygos herojus – mažas berniukas, Antrojo pasaulinio karo metais klajojantis po Rytų Europą, turi ištverti jam likimo primestas sąlygas ir nuolatos jaustis balta varna jam priešiškoje visuomenėje.

Neskaičius minėtos knygos, sunku spręsti apie interpretacijos pobūdį, menininko ir literatūros kūrinio dialogą. Tačiau po liūdnus, kartais šiurpokus W. Rosochos vaizdinius galima puikiai žvalgytis ir be literatūrinio gido ar papildomų komentarų. Nors ši iš esmės modernistinei dailei atstovaujanti grafika nestebina formos naujumu, jai drąsiai galima taikyti visai kitus vertinimo kriterijus – gebėjimo gyvai, savitai perteikti dailės istorijos klasiką. Tai kiek primena ir nuolatinę polemiką – kaip šiandien vertinti atvirą senų, patikrintų ir daug kartų išbandytų dalykų naudojimą. W. Rosochos kūriniuose tarsi teigiama, kad čia vis dar verta mėginti jėgas, o atskiri dailės raidos etapai, kurių audringiausi virsmai – seniai praeityje, dažnai laikomi „baigtiniais“, istoriniais, gali būti vėl gyvybingi ir mūsų dienomis.

 

W. Rosochos grafika itin artima siurrealistinei dailei su visais tradiciniais jos apibrėžimais – sapniška, somnambuliška būsena, nejaukumo, netvarumo nuotaika, paradoksaliais, netikroviškais vaizdiniais ir situacijomis. Jo kūriniuose nesunkiai atrastume nemažai paralelių ir su lietuvių grafikais, kuriems taip pat nesvetimas siurrealistinis pasaulėvaizdis. Tai įtaigieji Stasio Eidrigevičiaus vaizdiniai, rūsčios, savitai deformuotos Mikalojaus Vilučio grafikos figūros. Tačiau lenkų menininkas su bene didžiausia pagarba kelia skrybėlę prieš siurrealizmo tapybos klasiką, seną gerą Renne Magritte. Beje, šis pagarbos gestas ne tik simbolinis, nemažai parodos kūrinių – išmoningi žaidimai su skrybėlės motyvu, joje rastume ir kitų paralelių su garsiojo belgo kūryba. Štai cikle „Mendelio skrybėlė. Žaidimas slėpynių“ skrybėlė kartais tampa iškalbinga figūra, baugiai stūksančia abstrakčiame fone, peržengiančia materialaus daikto keliamas asociacijas. Kitur menininkas ją tyčiomis „formalistiškai“ suskaido į atskirus segmentus, primenančius kubistines kompozicijas. Brutalus suskaidymas – ne vien dekoratyvus žaidimas, jis kupinas niūrių egzistencinių poteksčių. Kartais prieškario Lietuvos žydo tipažą primenantis galvos apdangalas paskandinamas pilkšvuose, šiurpokuose kompozicijos fono ūkuose, kiek menančiuose tolimą horizonto liniją. Kai kuriuose ciklo kūriniuose pasirodo ir žmogaus profilis, vaizduojamas anonimiškas skrybėlėtas žmogus, juodo, neperregimo silueto, iš kurio skverbiasi paslaptingų akių žvilgsnis. Kitur skrybėlė ir vieniša akis grimzta pilkame pragaištingame rūke. Keičiantys pavidalus personažai savo persikūnijimais aiškiai kalba apie tai, kas išnyko negrįžtamai, kad sunaikintas ištisos tautos pasaulis nebegali būti tiksliai rekonstruotas, įmintas, suvoktas, ir šiandien dažnai težaidžiame su juo slėpynių.

 

Ciklo „Nežudyk“ kūriniuose – dekalogo interpretacijos, kuriose menininkas pasitelkia kiek kitokią išraišką, lakonišką achromatinę spalvų gamą papildo aštri raudona linija. Beje, formaliuoju aspektu parodoje eksponuojamų W. Rosochos grafikos kūrinių visuma – aiški, apvalyta nuo nereikalingų detalių, išgryninta. Atrodo, menininkas itin mėgsta naudoti apibendrintą žmogaus figūros siluetą, neretai – profilį. Parodoje nuolat iškyla ir siurrealistinės žmogaus ir paukščio figūrų jungtys nuo sąmoningai alogiškų vaizdų iki paukščio kaip simbolinio, paslaptingo tamsybių gaivalo, kurio glėbyje tirpsta baltas, bejėgiškas žmogaus siluetas.

 

Ekspozicijos pristatyme pabrėžiama, kad W. Rosocha – pripažintas, daugelį tarptautinių apdovanojimų pelnęs grafikas. Meistriškas linijos valdymas, dekoratyvių ir tirpstančių formų dermės neleidžia tuo abejoti. Tačiau galima pastebėti ir dar vieną svarbų tokiai grafikai bruožą. Visi minėti menininko kūrybos elementai nėra naudojami vien lėkšto „įdomumo“, „grožio“ vardan – kiekvienas menininko ėjimas nesunkiai pagrindžiamas. Ištirpę, padūmavę pavidalai, pilkšvas, slogus kompozicijų fono „rūkas“ – aiški nuoroda į sąmonės miegą, užmarštį. Aštresnė linija taip pat pasitelkiama ne veltui – ji perpjauna, skaido ar „prilaiko“ vaizduojamą formą arba žmogaus figūrą, suteikdama šioms nevienareikšmių prasmių.

 

Iš daugelio lenkų menininko kūrinių į žiūrovą atkakliai spokso „magritiškos“ akys, verčiančios vėl atmintyje perkratyti Magritte’o kūrinius. Tiesa, kitaip nei žymusis siurrealistas, W. Rosocha tragiškus individo ir visos tautos išgyvenimus perkelia į achromatinį, nespalvotų, pilkšvų tonų pasaulį, bet taip pat gana paveikų ir įsimenantį. Todėl kiek keista buvo pirmadienio popietę užsukus į šią parodą vienui vienai patyliukais slampinėti po W. Rosochos ekspoziciją. Tikrų tikriausia „muziejinė“ tyla lyg ir tiko skausmingiems menininko kūrybos apmąstymams. Kita vertus, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, šie kūriniai, apeliuojantys ne tik į estetinius pojūčius, tvirtą ir sugestyvią kūrinio sandarą ir jos taisykles, bet ir į istorinę atmintį, turėtų būti pamatyti, o jų pranešimas – išgirstas.


„7 meno dienos“ Nr.10 (886), 2010-03-12

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti