Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 23 (991), 2012 birželio 08 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Regina ir Arvydas Každailiai: Artėjant prie kranto
In memoriam Romui Orantui (1949 – 2012)
Aldona Eleonora Radvilaitė: Intriguojantis koncertas(5)
Pianisto Ingolfo Wunderio rečitalis
Algirdas Klova: Pozityvumo užtaisas(5)
Vilniaus festivalio koncertai
Kamilė Rupeikaitė: Mūsų laikų muzika
Pokalbis su kompozitoriumi Anatolijumi Šenderovu
Naujas „Atviro rato“ spektaklis
Helmutas Šabasevičius: Padažnėjęs šokio pulsas(2)
Nuo moksleivių baleto iki Vilniaus festivalio
Monika Krikštopaitytė: Kaip tapti kelmu?(2)
Pero Kirkeby paroda „Lignum vitae“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Giedrė Nalivaikaitė: Tarp būties ir nebūties (1)
Miglės Križinauskaitės fotografijų paroda „(Už)laikymas“
Lina Žigelytė: Sava geometrija(1)
Francescos Woodman retrospektyva Niujorko Guggenheimo muziejuje
Rasa Vasinauskaitė: Post(e)migracinis teatras(1)
Tarptautinis teatro festivalis „Kontakt“
Jonas Ūbis: Kol nevėlu
Krėsle prie televizoriaus
Birželio 8–14 d.
Birželio 8–14 d.
Birželio 8–17
Birzelio 8–17
7 MD: Parodos
Birželio 8–17
XVI Vilniaus festivalio koncertai

Živilė Ramoškaitė

„Vilniaus festivalis“, prasidėjęs Nacionaliniame operos ir baleto teatre įspūdingu Šiuolaikinio šokio trupės „Ailey II“ pasirodymu, kitą (birželio 2 d.) vakarą persikėlė į Nacionalinę filharmoniją. Kaip ir teatre pilnutėlę filharmonijos salę gaubė šventiškai pakili pirmojo susitikimo aura. Mat ir amerikiečių šokėjų trupė, ir P. Čaikovskio simfoninis orkestras su savo legendiniu vadovu Vladimiru Fedosejevu į mūsų festivalį atvyko pirmąsyk.


Aštuoniasdešimt dvejus metus gyvuojantis rusų orkestras dabar žinomas visame pasaulyje. Ypač intensyviai už savo šalies ribų kolektyvas ir V. Fedosejevas pasirodo pastaruosius keliolika metų. Maestro dirigavo žymiausiems užsienio orkestrams, 1996–2004 m. vadovavo Vienos simfoniniam orkestrui, pastatė rusų ir kitų kompozitorių operų, parengė daug naujų kūrinių premjerų. O šiam orkestrui jis vadovauja bemaž keturis dešimtmečius, nuo 1974-ųjų.

 

Kolektyvas kelissyk keitė pavadinimą. 1930 m. įkurtas kaip Rusijos radijo, paskui pervadintas į Valstybinį radijo ir televizijos, nuo 1993 m. jis tapo P. Čaikovskio simfoniniu orkestru. Šis garbingas vardas orkestrui buvo suteiktas už ypatingą P. Čaikovskio kūrybos propagavimą visame pasaulyje. Nenuostabu, kad į Vilnių svečiai atvežė būtent P. Čaikovskio kūrinių programą: populiarųjį Pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui b-moll, op. 23, ir simfoniją „Manfredas“ h-moll, op. 58.

 

Apie orkestro grojimo kokybę galima tik pakartoti daugybę kartų jam išsakytus komplimentus: minkštas skambėjimas visame dinamikos diapazone nuo fortissimo iki pianissimo (stygininkai geba išgauti beveik pavienio medžio lapelio šlamesį), dainingumas, tikslumas, idealiai subalansuotas instrumentų grupių... Beje, minėtą dinamikos diapazoną orkestras pademonstravo bisuose: subtilios lyrikos „Auroroje“ iš „Miegančiosios gražuolės“ ir ugningame „Ispanų šokyje“ iš „Gulbių ežero“.

 

Įvairiapuse orkestro meistryste galėjome gėrėtis klausydamiesi simfonijos „Manfredas“. Įtaiga ir vaizdingumas, emocionalumas ir formos darna – tik dalis šios interpretacijos privalumų. Publika, suspėjusi pastudijuoti išsamią muzikologės Rimos Povilionienės parengtą anotaciją (tokia pat puiki – ir apie koncertą b-moll) turėjo galimybę beveik regimai sekti vienišo Byrono herojaus gyvenimo istoriją.

 

Šiame koncerte įvyko ilgai planuotas ir lauktas Mūzos Rubackytės susitikimas scenoje su maestro V. Fedosejevu ir jo orkestru. Lietuvių publikos numylėtinė skambino solinę fortepijono partiją. Atlikti šį P. Čaikovskio veikalą itin sunku jau vien dėl to, jog visi muzikos mėgėjai jį žino ir turi įsiminę savo mėgstamų atlikėjų interpretacijas. M. Rubackytė koncertą yra atlikusi įvairiose šalyse, o pirmąsyk jį išstudijavo būdama profesoriaus Jakovo Flijero studente. Taigi orkestro ir pianistės muzikos suvokimo šaltinis, sakytume, tas pats – rusų muzikos mokykla. Tačiau daugiau kaip du dešimtmečius gyvendama Vakaruose, pianistė pasisėmė ir kitokios patirties, kitokių idėjų. Klausydami koncerto interpretacijos, tą patirčių skirtumą ir siekį jas suderinti galėjome pajusti. Ypač pirmoje dalyje, kai dirigento užduotas tempas solistei buvo gerokai per lėtas. Jutome, jog jos vaizduotėje – kitas šios muzikos pavidalas. Laimei, šaunioji Mūza nepasidavė ir po truputį perėmė iniciatyvą. Pirmosios dalies solinė kadencija buvo atlikta su jai būdingu užmoju ir polėkiu. Kitose kūrinio dalyse darniai skambėjo ir lyrinės, ir virtuozinės melodijos, audringi pasažai ir kūrinį užbaigusi įspūdinga koda. Klausytis koncerto buvo nepaprastai įdomu! Netylant audringiems aplodismentams pianistė publikai padovanojo tokį pat audringą ir karštą bisą – Aleksandro Skriabino Etiudą dis-moll, op. 8, nr. 12.

 

Paklausta apie šio susitikimo įspūdžius M. Rubackytė žavėjosi orkestro meistriškumu ir pavadino jį „aukščiausia rusiškos kultūros praba“. Pianistė pabrėžė orkestro pagarbą autoriaus tekstui, atsidavimą tikroms vertybėms, kai nepuolama į kraštutinumus ir nesivaikoma madų. Gaila, kad laiko ilgiau parepetuoti nebuvo: susitiko jie likus kelioms valandoms iki koncerto, nes maestro atvyko karščiuodamas, prireikė net gydytojų pagalbos, kad koncertas įvyktų.

 

Beje, V. Fedosejevas Vilniuje prieš daugelį metų yra dirigavęs (gerai nepamenu, ar šiam orkestrui), bendradarbiavęs su mūsų atlikėjais – Kauno valstybiniu choru ir Vilniaus kvartetu. Koncerte sutikta Audronė Vainiūnaitė, grojanti šiame kvartete pirmuoju smuiku, sakė, jog jie su V. Fedosejevu susipažino per jo žmoną, nuostabią televizijos muzikos laidų vedėją Olgą Dobrochotovą. Ji labai mėgo M.K. Čiurlionio kūrybą ir kvietė Vilniaus kvartetą į savo laidą. Tai buvo daugiau kaip prieš tris dešimtmečius. Tuo laikotarpiu kvartetas su V. Fedosejevo orkestru Maskvoje yra grojęs Osvaldo Balakausko „Passio strumentale“ bei Bohuslavo Martinu Koncertą kvartetui ir simfoniniam orkestrui. Dar vienas reikšmingas faktas: 1995 m. maestro su šiuo orkestru įrašė M.K. Čiurlionio simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“. Nenuostabu, jog daug garbių muzikantų ir bičiulių po koncerto rikiavosi pasveikinti maestro, rugpjūtį minėsiančio aštuoniasdešimtmetį.   

 

Pirmadienį (birželio 4 d.) filharmonijos salėje klausėmės daugiausia italų muzikos. Antonio Vivaldi, Johanno Sebastiano Bacho ir Niccolo Paganini kūrinių programą pristatė Lietuvos kamerinis orkestras, jo meno vadovas ir solistas Sergejus Krylovas ir italų fleitininkas Massimo Mercelli. Virtuozų vakaras prasidėjo pasauline premjera –  žinomo šimtų filmų muzikos autoriaus Ennio Morricone’s (g. 1928) opusu „Notturno Passacaglia“ (Noktiurnas paskalija) fleitai ir orkestrui. Tai skaidrios faktūros, vaizdinga, ramiai banguojanti muzika. Orkestras akompanavo ilgesingoms fleitos melodijoms, susipinančioms su klarneto ir smuiko replikomis. Atlikėjai ją pagrojo subtiliai ir nuotaikin...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru