Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Kaip tapti kelmu?


Pero Kirkeby paroda „Lignum vitae“ Nacionalinėje dailės galerijoje


Monika Krikštopaitytė

Share |
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotrauka
Niekaip nesuprantu, kam reikia parodą vadinti „Gyvybės medis“, jei menininkas daugiau nei pusę gyvenimo tyrinėja nukirstą (negyvą) medį – kelmą. Kartais kamieną, bet niekada – jo vainiko. Tai viena. Antra – medis Perą Kirkeby, rodos, domina visai ne ikonografiniu požiūriu, o grynai fiziniu – kaip materija, kuri pagal šiek tiek paslaptingus dėsnius auga, plečiasi, kaupiasi ir glaudžiasi į rieves, apima laiką, patirtį, reprodukuoja tuos šiek tiek paslaptingus dėsnius, o vėliau kirčio ar lūžio valia yra sustabdomas (augimui, pajungiamas nykimui) ir atveriamas kieno nors akiai bei tiriančiam protui smelktis.

 

Visų medžių ir kelmų Kirkeby tikrai dar nenupiešė (neišraižė ir nenutapė, nepavertė skulptūra, nenufilmavo ir nesufotografavo, neįterpė į poeziją ar scenovaizdžius), nors, kaip pats sako, dirba kasdien jau kelis dešimtmečius. Ir nėra tikslo tų medžių suregistruoti, nes čia kaip ir kokioje nors apklausoje ar vakcinos bandyme (moksliniame metode, pagrįstame praktiniais duomenimis) reikalinga tik tam tikra kritinė masė, patvirtinanti taisyklę ar dėsnį. Todėl jo pavieniai kūriniai tarsi atrodo nebaigti ir chaotiški – lyg išluptas kadras iš filmo – ir veikia tik sekoje. Menininko kūrybos visuma turi sisteminį polinkį mėginti apčiuopti, suprasti ir perprasti struktūras.

 

Tai, kad Kirkeby yra įgijęs Arkties geologo specialybę ir dalyvavęs ne vienoje mokslinėje ekspedicijoje, tyrinėtojams „daug ką pasako“. Tačiau jo paties nuomone, ši sąsaja yra kiek pervertinama. Todėl leiskite išvesti kitą hipotezę: norint suprasti Kirkeby apsėstumą (t.y. įsikibimą vieno ir to paties motyvo, o jų yra vos keli) gali praversti paralelė su muzikantu ir ilgalaikiais santykiais. Dar tiksliau – muzikanto ilgalaikiais santykiais su vienu kūriniu, instrumentu ar kompozitoriumi (na, jo kūriniais). Turiu galvoje ne tokį muziką, kuris daug kartų groja tą patį siekdamas pagroti teisingai, o tą, kuris groja tą patį daugybę kartų tam, kad vėl patirtų tą patį skambesį, ritmą, harmoniją ir kad atrastų ten dar daugiau, giliau ar ką nors nauja. Kad užčiuoptų dėsnį, kuris išlieka keičiantis laikui, o su juo ir pačiam žmogui. Mano hipotezė yra nevykusi ta prasme, kad muzikantas groja žmogaus sukurtą kūrinį, o Kirkeby – gamtos, t.y. paslaptingesnį. Vis dėlto jie abu remiasi kartojimu, intuicija, raiška ir jos stebėjimu. Ir muzikoje, ir minimame mene tai, kas užčiuopta, yra netvaru ir tik šiek tiek atsiskleidžia įraše. Garsai kaip ir vaizdas pasitarnauja ikižodinėms (ar požodinėms) patirtims gaudyti. Tai gali būti sėkminga medžiaga mokslininkams. Pavyzdžiui, suvokti vienas į kitą besistumiančių žemės sluoksnių sukeliamą uolienų virsmą į kitą pavidalą. Ir muzikoje, ir vaizde (ir ypač fizikoje; galime toliau galvoti apie uolienas, virstančias deimantais) labai svarbu tarpai. Ko gero, tų tarpų išsidėstymas ir slepia daugumą sandaros ir virsmo paslapčių (taip, Andriuši, atsimenu Tavo tekstą apie tarpupirščius).   

 

Dar man atrodo svarbu, kad Kirkeby savo pasirinktus motyvus (greičiausiai) suvokia kaip metonimijas – detales, per kurias reiškiasi didesnė visuma. (Čia maloniai įsiterptų Lacanas su pastaba, kad nuo kalbinės struktūros toli nepabėgsim.) Kaip kitaip paaiškinti šitokį susidomėjimą kelmu? Kitaip, sakytum, – apsėstasis, bet turėsiu prisipažinti, kad tokio tipo apsėstieji man ir įdomiausi. Būtent tie, kurie bando ką nors suprasti ir tuo pasidalinti. Ne, ne, tik ne tie, kurie apsėsti savimi.

 

Kirkeby pasiūlius, ir aš šiek tiek pamąsčiau apie kelmus. Supratau, kad jauna/s būdama/s kelmu niekaip netapsi. Mat užtrunki, kol prisiaugini rievių. Kol jas glaudžiai sutelki ir sujungi, kol tarp jų ima cirkuliuoti skysčiai ir kitos į virsmus linkusios substancijos. Kelmo metafora tinka ne tik fizikai, bet ir teorijai. Štai Alfonsas Andriuškevičius, manau, ir jis viename tekste kažką panašaus prisipažįsta, yra geras senas kelmas, sudarytas iš savo ir svetimų tekstų. (Žinau, kad suprasi mane teisingai, kelmas jau kirstas, nes apie dailę neberašai, o „medis“ Tu dar nebent poezijoj.) Dabar mes galime skaičiuoti jo rieves ir tyrinėti jų išsidėstymus, tikėdamiesi už to atrasti tolimesnes struktūras.

 

Jei turėtume galvoje, kad Kirkeby kuria kasdien, t.y. 365 kūrinių kasmet, vadinasi, nuo savo trisdešimtojo gimtadienio jis jau yra sukūręs 16 060 darbų. Paklaida čia ne taip svarbu. Tuo noriu pasakyti tik tai, kad tie keliasdešimt darbų, dabar rodomų NDG, yra lašas jūroje. Žinoma, man labai gaila, kad paroda vyksta ne didžiojoje salėje, kur galima būtų parodyti ir žymiąsias milžiniško formato drobes, daug daugiau grafikos ir piešinių, o gal net tilptų pora architektūrines struktūras multiplikuojančių skulptūrų iš plytų ir t.t., tačiau įdomiausia, kad net iš tokio menkniekio galima susidaryti „vaizdą“ apie menininką, nes jo darbai (nors ir mažomis, bet būtinai grupėmis) veikia kaip jo visos kūrybos metonimija. Su Picasso toks triukas neišdegtų.

 

Iš parodos dar aiškėja, kad kelmas gali bemaž viską, tiksliau – tapti bet kuo: vyro ir moters torsu, šešėliu, kolona, stela, ornamentu, gelme, žemės luitu, net Kristumi. Iš čia pagunda kergti interpretacijas su ikonografija. Manyčiau, kad šiuo atveju iš kultūros atėję vaizdai tik įsivelia į Kirkeby gamtines struktūras kaip kokie mašalai į voratinklį. Ko gero, vaisingiausia būtų, jei jo darbus vis dėlto mėgintų apibendrinti mokslininkai, o dar geriau – su muzikiniu išsilavinimu. Gal dar ką nors atrastų... Nes mes (menotyrininkai) tik ir žiūrim, ką čia atpažinti, o Kirkeby ir toliau įnirtingai kaip koks seismografo, barometro, anemometro, mikroskopo ir dar nežinia ko hibridas braižo struktūras, kurių egzistuojantys įrenginiai dar negali apibendrinti.

 

Šis danų menininkas šiaip jau yra labai žymus, todėl nesijaudinu, kad neparengiau net minimalaus pristatymo – jų lengva aptikti internete. Tokia iškilminga proga NDG net leido sau atnaujinti vieną salę (taip vadinasi ta už visas institucijos fojė gerokai mažesnė erdvė) ir atsispiriant nuo Kirkeby kūrybos pristatyti ekskursą į „Peizažo permainas Lietuvos tapyboje“ (kuratorė Milda Žvirblytė). Jungtiniame Kirkeby ir pasirinktos lietuviškos temos kataloge sakoma, kad pristatoma atodanga į XXI a. peizažą, tačiau, mano manymu, toji atodanga atidengia tik keturis populiariausius grupės „Angis“ dailininkus. (Milda, rinkdamasi menininkus man primeni Kirkeby – vis prie to paties „kelmo“.) Sėkminga (Kirkeby perspektyvoje) man atrodo tik Arūno Vaitkūno kūrybos paralelė, nes jis taip pat buvo įsikibęs vieno motyvo – tapė laiptines dieną ir naktį, lyg bandytų jas suprasti. Menininko darbuose irgi „pirmu smuiku groja“ paviršiaus ažūras ir gelmė, suaugusi į nedalomą struktūrą. Jei labai stengčiausi rasti dar ką nors lygintino, galvočiau apie Eugenijų Cukermaną (žinoma, ne produktyvumo požiūriu), Laimą Drazdauskaitę, Darių Joneiką. Taip taip, ieškant apie peizažo transformacijų, o gal ir apsėstumo.

 

Paroda veikia iki rugpjūčio 26 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį 12–19 val., ketvirtadienį 13–20 val., sekmadienį 12–17 val.


„7 meno dienos“ Nr.23 (991), 2012-06-08

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

AWzpYJZUyLzPBrEN, 2012-07-18 08:55

Cajun food is some of the best regional csniuie in the country. The variety of flavors is never disappointing: Jambalaya, Etouffee, blackened fish, crab, shrimp, and crawfish boils. This rib recipe looks excellent! I can't say, after living near the gulf coast and eating and cooking my share of Cajun food, that I've ever had Cajun ribs. Thanks for the recipe!

sick, 2012-06-10 23:54

taiklu, elegantiškai pakritikuota NDG ir kuravimo niuansai, apie kuriuos visi mandagiai tyli

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti