Kita serijos paveikumo priežastis – prikaustanti tuštuma. Fotografijos tuščios tarsi pati nebūtis. Šešiuose morgo šaldytuvuose gyvybės, kaip ir spalvų bei garsų, nebėra. Tik sustabdytas kvėpavimas, nebečežantys plastikiniai „paketai“ ir į juos supakuoti pasibaigę gyvenimai. Miglės Križinauskaitės darbai pritvinkę tuštumos ir tokie tylūs, jog net spengia. Šioje tyloje dar ryškesnės atrodo nebylios daiktų tekstūros. Štai metaliniai gultai, ant kurių guli kūnai, išdidžiai blizga, demonstruodami savo tvirtumą ir ilgaamžiškumą. Kūnai keisis, o jie visuomet bus tokie pat šiame „amžiname įšale“. Vienoje iš fotografijų menininkė užfiksavo šaldytuvo kamerą jau (vėl) tuščią. Čia metalas, netrukdomas jokių pašalinių objektų, suskamba visu savo blizgesio atšiaurumu.

Miglės Križinauskaitės fotografijų serija „(Už)laikymas“ – savotiška ribų analizė. Žmogaus mirtis – tai riba tarp fizinio ir anapusinio pasaulių, tarp būties ir nebūties. Galbūt toji spengianti tyla ir yra plonytė, net nematoma riba, kurią autorė bando pajusti ir ištirti? Ribų fotografijose esama ir kitokių. Parodos anotacijoje rašoma: „Tradiciškai mirusiojo kūną į paskutinę kelionę išruošdavo artimieji. Šiais laikais šį procesą yra perėmusios atitinkamos institucijos: ligoninės, morgai, laidojimo paslaugų kompanijos.“ Menininkei svarbi šiandienos ir tradicijos priešprieša. Nuo seniausių laikų mirties ritualas bei laidotuvių ceremonija buvo neatsiejami nuo prietarų, religinių apeigų bei magiškų ritualų. Jų tikslas – palengvinti mirusiojo vėlės kelionę ir jos įsikūrimą anapilyje, o kartu padėti gyviesiems rasti santykį su mirusiųjų pasauliu. Jei morgo šaldytuvo kamerose dar likę užuominų į ankstesnį išėjimo būdą, tai nebent metalo gultų, užklotų baltu polietilenu, sąlyginis panašumas su lovos įvaizdžiu – vieta, kur gimstama, ilsimasi, mirštama. Tačiau kaip ir daugelis kitų senų papročių, ši sąsaja su tradicija šiandieniame pasaulyje labai sumenkusi, sunkiai įžvelgiama. Riba tarp šiandienos ir senųjų papročių, kitaip nei esanti tarp būties ir nebūties, – ryški ir pastebima. Fotografijų serija „(Už)laikymas“ provokuoja mintį, kad iš nuotraukų dvelkianti vėsa gali būti tapatinama ir su šiuolaikinės visuomenės „vėsa“ – tyčiniu ar primestu mirties vengimu.

Tyrinėdama M. Križinauskaitė naudojasi analoginės fotografijos technika – t.y. tradiciniu būdu, kur reikia daugiau laiko, žinojimo ir fizinio įsitraukimo (ritualo). Toks pasirinkimas iškelia tiesioginio dalyvavimo, proceso svarbą. Pagal kūrinių temą ir atlikimo būdą nesunku numanyti, į kurią ribos pusę yra linkusi autorė.

Paroda veikė iki birželio 3 d.

„7 meno dienos“ Nr.23 (991), 2012-06-08