Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Intriguojantis koncertas


Pianisto Ingolfo Wunderio rečitalis


Aldona Eleonora Radvilaitė

Share |
Ingolf Wunder. A.Svirsko nuotr.
Jauno austrų pianisto Ingolfo Wunderio rečitalio laukė daugelis melomanų, nusipirkusių brangius bilietus į koncertą.

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje jau koncertavęs pianistas tada nepaliko ryškesnio įspūdžio. Lenkų publikos žavėjimasis I. Wunderio skambinimu F. Chopino pianistų konkurse Varšuvoje 2010 m. spalį sukėlė ir mūsų profesionalų susidomėjimą. Visiems žinomas šio tarptautinio renginio prestižas, todėl buvo ypač smalsu, kiek aukštai šis jaunas žmogus pakėlė savo profesinį meistriškumą. Laukimo įtampą padidino ir numatytos koncerto datos nukėlimas į gegužės 30-ąją. Buvo paskelbta, kad dėl labai intensyvaus koncertų grafiko I. Wunderis vos surado šią vienintelę dieną koncertui Vilniuje, o kauniečiai nebeturės galimybės išgirsti grojant F. Chopino konkurso antrosios premijos laureatą. Daugelį meno gerbėjų šokiravo reklaminė nuotrauka – pianisto atsargus vaikščiojimas fortepijono dangčiu, o turtingiems verslininkams galbūt pasirodė patrauklus toks šio instrumento niekinimas.

 

Ir štai į sceną įžengė grakštus jaunikaitis, pasipuošęs įdomaus kirpimo fraku, šviesiomis dryžuotomis kelnėmis, ir ėmė tyliai, delikačiai skambinti D. Scarlatti lėtą Sonatą h-moll, l. 33. Švelnūs spalvingi tylutėliai garsai maloniai veikė vaizduotę. Ir kiti pirmos koncerto dalies kūriniai buvo tarsi parinkti taip, kad klausytojai galėtų įsitikinti pianisto sugebėjimu dalintis su jais ramiu, tyliu skambesiu. Šiais laikais, kai pasaulyje atsiranda vis daugiau stulbinančiai greitai ir energingai grojančių muzikų, išimtį sudaro asmenybės, ieškančios savitų išraiškos priemonių. Regis, I. Wunderis mėgsta trapų, švelnų skambesį ir šiais įtemptais, triukšmingais laikais galbūt tuo norėtų būti originalus.

 

W.A. Mozarto Sonata B-dur, KV 333 buvo atlikta ramiai, be įtaigos ar ryškesnių kontrastų, su visais dalių pakartojimais, dėl ko atrodė kiek per ilga ir monotoniška. Beje, atitinkamos reklamos suviliota atsitiktinė turtingų žmonių publika smagiai plojo atlikėjui po antros šios sonatos dalies, nors programėlėje buvo parašyta, jog tai trijų dalių kūrinys.

 

Kadangi I. Wunderis tapo Lenkijos klausytojų numylėtiniu (gal iš dalies ir dėl to, kad svarbiausiu savo mokytoju, su kuriuo nuolat palaiko artimus ryšius, įvardija 1955 m. F. Chopino konkurso laimėtoją, lenkų pianistą Adamą Harasiewiczių), rūpėjo išgirsti keturių F. Chopino mazurkų (op. 24: nr.1, g-moll, nr. 2, C-dur, nr. 3 As-dur, nr. 4, b-moll) traktuotes – gal šio kompozitoriaus opusai artimi atlikėjo prigimčiai. Deja, nors mazurkos skambėjo gana gražiai, nesijautė kūrybinės kibirkštėlės ar aktyvesnio dvasinio dalyvavimo. F. Chopino „Lopšinė“ Des-dur, op. 57, kuria pianistas užbaigė koncerto pirmą dalį, buvo atlikta panašiai kaip ir pirmasis vakaro kūrinys (D. Scarlatti sonata) – labai ramiai, trapiai, meistriškai nuspalvintu tylutėliu skambesiu.

 

Po pertraukos jaunasis pianistas demonstravo savo virtuozinius sugebėjimus, paskambinęs aštuonis įvairių epochų, skirtingų šalių kūrėjų populiarius kūrinius. F. Liszto „Mirties čardašas“, S224, neprailgo dėl labai greito tempo, meistriškai vikriai, trapiu garsu atliekamų garsų kaskadų. C. Debussy „Mėnulio šviesai“, turėjusiai suvirpinti mūsų vaizduotę ypatingo grožio tyliais sąskambiais, ko jau galėjome tikėtis iš atlikėjo, mėgstančio groti beveik ant negirdimumo ribos, I.Wunderis, matyt, skyrė mažai dėmesio, – skambėjo nelabai kokybiškai, buvo pasikartojanti ritmo (!) klaida. Rusų kompozitorių – S. Rachmaninovo Preliudas, op. 23, nr. 5, g-moll (Alla marcia) ir A. Skriabino Etiudas, op. 8, nr. 12, dis-moll, – muzika pralėkė labai greitai, rūpinantis kuo vikriau ir tiksliau paskambinti tekstą. M. Moszkowskio „Kibirkštys“, op. 36, nr. 6, puikiai atitiko pianisto siekiamybes – nupleveno nepaprastai greitai, tiksliai, labai tyliai ir meistriškai. V. Horowitzo „Ekscentriškas šokis“ buvo ryškus, atliktas džiaugsmingai, užtikrintai. Įdomu buvo susipažinti su E. Morricone’s „Žaidžiant meilę“ – neskubria pjese, kuri savo idėja ir sąskambiais atrodė artima I. Wunderio prigimčiai. W.A. Mozarto – A.Volodoso Koncertine parafraze „Turkų maršas“ atlikėjas dar kartą įrodė savo išskirtinius virtuozinius gebėjimus – žaibiškai greitą reakciją liejant garsų kaskadas, kokybišką trapų skambesį, puikią kontrolę.

 

Publikai atkakliai prašant bisų, Ingolfas Wunderis A. Liadovo „Muzikinės tabokinės“ atlikimu pasiekė viso vakaro kūrinių traktuočių kulminaciją – sunkiai įsivaizduojamus tylius, nuostabius, spalvingus sąskambius. Paskui nostalgiškai, ramiai plaukė kažkur girdėto valso garsai.

 

Šiuo rečitaliu pianistas įrodė, kokią didžiulę techninę pažangą jis padarė per neilgą laiką. Kokiu keliu jis toliau žengs, sunku numatyti. Po koncerto išsiskyrė profesionalų nuomonės apie šio atlikėjo profesinį lygį, muzikavimo savitumą ir kūrybinės individualybės tobulėjimo perspektyvas: vieni žavėjosi, kiti negatyviai vertino atliekamų kūrinių traktuotes. Antai žymi fortepijono pedagogė, mokslinių straipsnių ir knygų autorė Liucija Drąsutienė po pirmos koncerto dalies aukštai įvertino Mozarto sonatos atlikimą. O Edmundo Gedgaudo nuomone, „šiuo koncertu jis nebent rodė, kaip gerai jaučiasi tapęs įrašų ir koncertų industrijos dalyviu, taigi vienu tų, kurių įvaizdis yra svarbesnis už jų sąsajas su tikru kūrybos procesu. Jie pajėgūs puoselėti preke paverčiamų opusų išorę, drauge gausindami ir vartotojiškai nusiteikusių tokios produkcijos adresatų būrį. Kad šiems įtiktų, jis fotografuojasi užlipęs ant fortepijono. “

 

Tikėkimės, kad garbaus muzikologo ir pianisto prognozė neišsipildys.


„7 meno dienos“ Nr.23 (991), 2012-06-08

Versija spausdinimui

Komentarai

tcTHDEuc, 2016-05-02 17:16

Ya learn soiehtmng new everyday. It's true I guess!

taip pat kolega, 2012-06-10 22:42

Vertinti taip vienasaliskai gal ir nereiketu. Siek tiek jauciasi nusistatymas jau recenzijos pradzioje,ypac kur pabreziama atlikejo apranga. Sakyciau ,nieko blogo, jei atlikejas pasirupina kiek kitokio kirpimo fraku. Kad reklamose bandoma papirkti ziurova, irgi nieko blogo nera- visi zinome, kokia konkurencija vyksta aplink mus. Kad tyliai moketi groti, tai juk privalumas, nes dauzyti ir efektingu grojimu papirkti ziurova muzikanu yra daugybe.
Jaunas zmogus yra dar tik ieskojimu kelyje.

Kikai, 2012-06-09 14:27

prie ko čia pavyduoliai? Gerb. Gedgaudas yra kaip tik iš tų, kurie sugeba vertinti ir žavėtis, ir net labai. Jei šį kartą dalies žmonių įspūdis toks, jie turi teisę jį išsakyti. Paskaitytumėt, kaip kartais užsienio kritikai papešioja tas "žvaigždes", kurios pas mus yra tik iš anksto besąligiškai garbinamos. Savarankiškas požiūris įdomu, jei tai nėra nepagrįstas menkinimas. Nuo tų mūsų išankstinių nepajudinamų hierarchijų taip pat kartais bloga...

Kika, 2012-06-09 00:52

Kai atlikejas niekam nereikalingas, gailme jo. Kai tampa populiarus, drabstome purvais. Bloga nuo tokiu pavyduoliu.

Kolegė, 2012-06-08 16:23

Pritariu gerb. E. Gedgaudo nuomonei.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti