Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 13 (981), 2012 kovo 30 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Aldona Eleonora Radvilaitė: Po dešimties metų(1)
Pianistė Evelina Puzaitė Filharmonijos scenoje
Minint neeilinį nūdienos menininką
Austėja Adomavičiūtė : Manifestų šešėlyje(1)
Gintaro Varno spektaklis teatre „Lėlė“
In memoriam Tonino Guera
Tarp disciplinų
„Tegyvuoja antipodai!“ režisierius apie savo metodą
„Kino pavasariui“ pasibaigus
Krėsle prie televizoriaus
Pokalbiai su išskirtiniais Europos pranešėjais NDG
Vytautas Damaševičius: Mošės Kulbako autografai(1)
Istorija
Skelbimas
Kovo 30 – balandžio 5 d.
Kovo 30–balandžio 5 d.
Kovo 30–balandžio 8
Kovo 30–balandžio 8
7 MD: Parodos
Kovo 30–balandžio 8
Marcei Katiliūtei – 100

Giedrė Jankevičiūtė

Kovo 15 d. Vilniaus grafikos meno centre atidaryta dailininkės Marcės Katiliūtės 100-mečiui skirta paroda (kuratorės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė). Ekspozicija nedidelė, tačiau turininga: grafikos centro parodų salėje „+“ iškabinti linoraižiniai ir tapybos darbai iš Lietuvos dailės muziejaus ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių reprezentuoja Katiliūtės palikimo vertingiausią dalį, o elementoriaus iliustracijos (LDM) ir plakato „Saugokimės venerinių ligų“ (1934) reprodukcija primena, kad dalį laiko ir energijos dailininkei teko skirti taikomosios grafikos užsakymams. Katiliūtės asmenybę ir menines pažiūras padeda suvokti jos užrašų fragmentai, kuratorių parinkti iš archyvo, saugomo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne.

 

Marcės Katiliūtės gimimo 100-metį minėsime balandžio pabaigoje: dailininkė gimė 1912 m. balandžio 24 d. Ivoškių kaime netoli Joniškio. Balandį sukaks ir kitos metinės – Katiliūtės tragiškos mirties 75-metis (dailininkė nusižudė 1937 m. balandžio 5 d. Kaune). Dvi datos įrėmino trumpą, bet nepaprastai intensyvų gyvenimą, kurį mums liudija dailės kūriniai, dienoraščiai, laiškai ir amžininkų neįvertintos menininkės legenda. „Ant apleistos paletos / Nenudžiūvę dažai. – / Kas žinojo, kad vietos / Tau tereiks tiek mažai? – // Būtų gal neišvarę / Alkanos ir basos. – / Būtų gal neuždarę / Kąsnio duonos sausos“, – apraudodama palūžusią kūrybos sesę eiliavo Salomėja Nėris 1937 metais, aitrindama Katiliūtės desperatiško žingsnio sukrėstų meno pasaulio žmonių gėlą ir gilindama bendros kaltės jausmą.

 

Niekada nesužinosime, kodėl jauna moteris ryžosi nutraukti savo, regis, sėkmingai besiklostantį gyvenimą (juk ištrūko iš atokumu nuo kultūros židinių ir nykia rutina slėgusios Palangos, gavo pastovias pajamas užtikrinantį darbą Vytauto Didžiojo Kultūros muziejuje), tačiau akivaizdu, kad šis nevilties gestas pavertė Katiliūtę simboline figūra. Jos tragedija leido amžininkams ypač aštriai kelti Lietuvos visuomenės abejingumo menui ir kultūrai apskritai problemą, šiame kontekste svarstyti vyraujantį menkinantį požiūrį į moterį menininkę, jos teises, kurių nepaisė ne vien kultūriškai neišprususi visuomenė, bet ir kolegos vyrai menininkai.

 

Dėsninga, kad pirmąją Katiliūtės kūrybos apžvalgą 1940 m. balandį Lietuvos dailininkų sąjungos patalpose Kaune surengė Lietuvos moterų dailininkių draugija, taip paviešindama visą jos kūrybinį palikimą (greta aukso fondui priskirtinų 1936 ir 1937 metų linoraižinių, kelių savarankiško meno kūrinio vertę turinčių tapybos pavyzdžių eksponuoti studijų metų grafikos ir tapybos kūriniai, piešiniai, taikomosios grafikos pavyzdžiai – iš viso per 500 darbų) ir primygtinai teigdama: Lietuvoje esama „didžių dailininkių“, ir galėtų rasti daugiau, jei visuomenė susiprastų, jog talentą reikia puoselėti, antraip jis neišsiskleis. Parodos sėkmę patvirtintų faktas, jog 11 kūrinių iš jos įsigijo Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus (dabar Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus). Taip Katiliūtės linoraižiniai „Motina“, „Žadina“, „Bulves lupa“, „Autoportetas“, mylimos sesers Stasės atvaizdai ir kt. darbai buvo priskirti nacionalinės dailės klasikai. Jos savastimi lieka iki šiol.

 

Žinoma, šiandien vertindami Katiliūtės meninį palikimą nepamirštame, kad per trumpą kūrybinės karjeros laikotarpį dailininkė dar spėjo iliustruoti ir keturias knygutes vaikams (Vytauto Tamulaičio „Kiškelio užrašai“, Kazio Jakubėno „Riešutėliai“, Petro Cvirkos „Napalys bailys“, Antano Vaičiulaičio „Mūsų mažoji sesuo“), apipavidalino kun. Mykolo Vaitkaus sudarytą maldaknygę „Rožių lietus“ (1936), suprojektavo plakatų, subrandino ir pradėjo įgyvendinti ambicingą sumanymą iliustruoti Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (numatytų 20 iliustracijų ciklui priklauso plačiai žinomas linoraižinys „Urtė“). Parengiamieji piešiniai, eskizai, studentiški darbai mums leidžia pasekti Katiliūtės individualaus stiliaus brendimo istoriją, aprėpti jos meninės veiklos diapazoną, įvairiai svarstyti meninio talento klausimą. Labai įdomu atrasti, kad Katiliūtė, užrašuose reiškusi išskirtinę pagarbą Kajetonui Sklėriui (1876–1932), apraudojusi mylimo mokytojo netikėtą mirtį, studentiškuose kūriniuose žengė visai kitokiais, Sklėriaus meniniams principams svetimais keliais, tyrinėdama pokubistinės dailės formas, jų taikymo galimybes. Tiesa, modernizmo teorijos jos nedomino, tačiau tai, kad Katiliūtei nerūpėjo, kokiomis idėjomis aiškinama geometrine stilizacija pagrįsta vaizduosena, nė kiek nesumenkina jos studentiškų linoraižinių žavesio. Tarp šių darbų ypač išsiskiria Čiurlionio dailės muziejaus rinkinyje saugomos kompozicijos „Šv. Jonas Nepomukas“ ir „Senuko galva“ (abu – iki 1935), – jų originalus gal pamatysime jubiliejinėje dailės parodoje, kurią žadėjo surengti kauniečiai, šiuo pažadu grįsdami atsisakymą skolinti Katiliūtės kūrinius Vilniaus Grafikos meno centro parodai. Vis dėlto pakanka ir mūsų aptariamoje parodoje eksponuotų linoraižinių „Urtė“ ir „Stasės portretas“, kad būtų aišku: Katiliūtė iš tiesų buvo apdovanota neeiline išraiškos jėga, turėjo viską, kad taptų viena ryškiausių Lietuvos XX a. grafikos kūrėjų. Minėtieji darbai (jei jų nepakanka, prie šios grupės mintyse dar galima pridėti „Autoportreto“ atspaudą iš ČDM) liudija, kad jaunutės dailininkės ranka jau 1936 metais buvo tvirta ir pakankamai įgudusi, paklūstanti minčiai ir jausmui, kylantiems iš nuolatinės savistabos ir pasipriešinimo gyvenimo siunčiamiems išmėginimams įtampos.

 

Katiliūtės raižiniai, pradedant diplominiu darbu „Motina“ (1935), – besiformuojančiai Lietuvos grafikos mokyklai būdingi ekspresionistinės stilistikos kūriniai, žiūrovo atmintyje prikeliantys ir jos mylimos vokiečių ekspresionistės Käthes Kollwitz estampų vaizdus, ir Katiliūtės bendraamžių Chaimo Mejerio Fainšteino, Vytauto Jurkūno, Jono Kuzminskio grafikos pavyzdžius. Šios analogijos savo ruožtu skatintų klausti: kuo ypatinga, kuo išsiskiria Katiliūtės kūryba Lietuvos ekspresionistinės pakraipos grafikos kontekste? Klausimas iki šiol tebėra atviras ir būtų svarstytinas pasitelkus platų vietinių dailininkų ir vokiečių, rusų, belgų grafikos kontekstą. Ieškoti atsakymo padeda ir pati Katiliūtė, be kita ko, apie savo studentiškus darbus rašiusi:...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru