Kaip atrodo žvilgsnis į save ir kitus per knygos prizmę? Slemo performansuose labai svarbus garsas, vaidyba, ryšys su publika – ką pavyko „išversti“ vaizdais ir tekstais, o kas liko anapus?

Darius Jurevičius (Zaizras): Žvilgsnis į knygą yra daugiavektorinis. Knygos nešamąją sudaro fotografijos, esė, slemerių tekstai, interviu su pasauliniais slemo korifėjais, įvairi videomedžiaga su Evaldo Janso filmu, kitais slemerių pasirodymais iš įvairiausių slemo varžytuvių. Kaip man pavyko suvaldyti ir atrinkti tai, kas reikalinga, – spręsti kitiems, bet pats esu patenkintas. Tad slemerio žvilgsnis į save knygoje galėtų būti toks – o koks aš išraiškingas nuotraukoje, koks mano stotas, koks elegantiškas mostas videofilme, puikus mano tekstas, o taip, būtent, taip aš ir norėjau būti atvaizduotas!

Domas Raibys: Anapus liko visi, manantys, jog slemeriai yra egoistai, nepritapėliai ir visokie kitokie nevykėliai narcizai.

Žygimantas (Mesijus) Kudirka: Knygoje neišvengiamai dingsta vienas matavimas – interakcija. Kai tekstą atlieki gyvai, publiką įsodini į savotišką emocinį naratyvą. Gali koreguoti ne tik savo, bet ir klausytojų pozą. Klausytojas neišvengiamai tampa dalyviu. Jis tegali pabėgti arba sekti skaitovo primetama emocine kreive. Toks atrakciono principas tarsi sumažina interpretacijų laisvę, kita vertus, kas gali būti abstrakčiau už gestus, mimikas ar nutylėjimus.

Gerda Venčkauskaitė (Sigutė prie upės): Į knygą beveik galiu žiūrėti kaip žmogus, pirmą kartą kažką išgirdęs apie slemą. Jaučiu, kad tai, kas vyksta per gyvus pasirodymus, pavyko perteikti tik iš dalies, tačiau man įdomu, kas čia per kūrybinės formos išraiškos, norisi ateiti ir pamatyti „gyvai“, norisi atsidurti vienoje ar kitoje mikrofono pusėje. Turbūt tai reiškia, kad knygos leidimo tikslas – sudominti žmones slemu – pasiektas. Tačiau nematau jokios medijos apskritai, kurioje būtų įmanoma įsprausti slemą „tokį, koks jis yra“. Kol neateini į renginį, dar nežaidi žaidimo, dar tik stovi eilėje prie žaidimų automato ir per kito petį stebi, kaip žaidėjas, pagautas azarto, vairuoja savo kompiuterinę mašinėlę.

Gabrielė Labanauskaitė (GaL GaLa GaL): Turėjau galimybę susipažinti tik su juodraštiniu knygos variantu. Džiugu, kad jau yra ką apibendrinti ir užfiksuoti. Dar labiau džiugu, kad visą šį procesą fotoobjektyvo akimi fiksavo vienas iš ilgamečių slemo dalyvių ir iniciatorių Darius Jurevičius, tad turime ne išorinę, o vidinę perspektyvą. Žodžiu, net ne slemas, o visas džiugas sau smagiai keroja, nepaisydamas tiek jį palaikančių, tiek burbančių „rimtos“ literatūros mylėtojų balsų.

Jurga Tumasonytė (Maša): Mano galva, slemo knyga yra kaip slemo konservai. Nuotraukos, tekstai ir įrašai yra tik mėginimas užfiksuoti „čia ir dabar“ akimirką, kuri tokia svarbi skaitant slemą. Juk dokumentas, visai kaip ir gero spektaklio DVD įrašas, yra įrodymas, kad reginys iš tiesų vyko, ir tarsi akstinas apsilankyti „tikrame pasirodyme“. Galima pavadinti šią knygą dokumentu, kuris pasakoja apie slemo prasmingumą.

Dažnas slemeris sukuria savo avatarą – paraliteratūrinį personažą, turintį jo pavardę arba pravardę. Kalbėtojo pozicija sleme svarbesnė nei tradicinėje poezijoje. Ar slemas reiškia autoriaus prisikėlimą?

Darius Jurevičius: Kudirka turi Kudirką ir gaublį, aš – Kutulajų ir persą, Sigutė prie upės – muiliuką ir girgždantį balsą, Maša – tėvą ir vaginą, Nuostolis – žemaitį, Benas – moterį ir genus, Bacevyčia – šešiolikmetes ir anarchiją. Taip, tie paralelizmai / avatarai jau yra užfiksuoti lietuviško slemo koordinačių sistemoje. Jei klausite, kaip jie atrodytų užfiksuoti tradicinėje poezijos knygoje, tai reiktų paklausti: o kas yra ta tradicinė poezijos knyga? Manau, su slemo kūriniu prisikelia ne tik autorius, bet ir žiūrovas.

Jurga Tumasonytė: Taip, slemas yra visiškas autoriaus prisikėlimas. Juk autorius tampa lygiavertis savo parašytam tekstui. Jis vertinamas sykiu su savo kūriniu.

Gabrielė Labanauskaitė: Galbūt net ne autoriaus, o transliuotojo, perteikiančio tai, kas aktualu, kas turėtų būti svarbu ir suprantama tiek tekstą sukūrusiam, tiek jo besiklausančiam žmogui. Kadaise poetas savo pavardės neskelbdavo, nes buvo Dievo laidininkas, savotiškas tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Šiuo atveju slemeris – tarpininkas tarp televizoriaus, politinių oro vibracijų ir dažnai ironizuojamos kasdienės žmogaus būties ir buities. Save pavadinau GaL GaLa GaL – dusyk suabejojusi, vis dėlto pasilieku pirmuosius tikro vardo ir pavardės skiemenis. Nors kai dalį šio pseudonimo kartais naudoju kaip dramaturgė, sleme esu ta pati, bet jau kita „avatarė“.

Domas Raibys: Slemas mėgsta kalbėti paprastai, paprastiems žmonėms, turintiems nepaprastų norų, svajonių, tikslų, vizijų ir pan.

Žygimantas Kudirka: Slemas atritina seną gerą statinę, ant kurios turgaus aikštėse lipdavo pasisakyti poetai. Slemo skaitovas nepalieka ant tos statinės raštelio. Jis ropščiasi pats. Kaip galima norėti renesanso, kai eilės yra šnabždamos sau pačiam į pažastį?
Ar apskritai tu nori renesanso? Gal užtenka to draugų ratelio... Tiražai menksta. Jei visi poetai tėra tekstai, jų tuoj visai nebeliks.

Sleme jaučiamas gyvesnis ryšys su šiuolaikinėmis socialinėmis, kultūrinėmis ir politinėmis realijomis, nacionalinės mitologijos dekonstrukcija. Kas tau aktualiausia, kas pažadina slemerio instinktus?

Gerda Venčkauskaitė: Iš pradžių pažadindavo tam tikrose situacijose nuskambantys visada tokie patys balsai, ištariami tokia pačia ar panašia intonacija, surepetuotu balsu – žinių pranešėjos, stiuardesės, telefono operatorės ir pan. Tie informaciniai pranešimai man paprastai taip užsifiksuoja atmintyje, kad imi ir įžvelgi (išgirsti) vieną dieną kokioje nors kasdien kartojamoje kalbelėje kitą – ne tą įprastą, tiesioginę – prasmę, kažkaip nušviečiančią tas jūsų įvardintas socialines, visuomenės aktualijas. Nors dabar slemerės instinktus dažniau žadina kurio nors slemo organizatoriaus skambutis. Reikia dalyvauti, rodytis, kad kažkas užsinorėtų daryti tą patį.

Žygimantas Kudirka: Slemas pats braunasi į socialias erdves, todėl, matyt, jų realijas ir komentuoja. Bet tik tiek. Slemas visada bus toks, kokie bus į jį susirinkę skaitovai. Gal į barus renkasi labiau aktualijomis besidomintys veikėjai? Gal likę poetai vis dar laiką leidžia prie mėnulio, žvakės ir veidrodžio?

Domas Raibys: Slemas reikalingas egoistams, nepritapėliams ir visokiems kitokiems nevykėliams narcizams.

Gabrielė Labanauskaitė: Nors nevadinčiau savęs tikra slemere, tai žavi galimybė žaisti. Lietuviai menininkai yra atsakingi, rimti, profesionalūs žmonės. Kabučių nedėkim, nes kai kurie iš tiesų tokie ir yra. Tačiau retas kuris leidžia sau kvailioti, negalvoti, kaip įvertins kritikai ir auditorija, pažvelgti į kūrybą iš tokios perspektyvos, kuriai gerokai svarbiau socialinis ar visus vienijantis aspektas nei pats meniškumas ir kūrėjo talento išraiška.

Darius Jurevičius: Man slemerio instinktus pažadina noras žaisti, kvailioti tekstu, žodinėmis garsinėmis prasmėmis, tik paskui politinės, socialinės aktualijos. Tiesa, yra noras nauju tekstu reaguoti į viską, kas aplink mus vyksta, bet trūksta laiko tokius tekstus kurti. Kai nesinori kartotis, slemui adaptuoju ir senesnius savo kūrinius, kas man pačiam yra įdomu.

Jurga Tumasonytė: Noras sukurti slemą paprastai atsiranda iš galvoje atsiveriančių siužetų, kuriuos sutraukiu į trumpus, vos tris minutes trunkančius pasakojimus. Labai įdomu tai, kad iki šiol nėra jokios slemo tradicijos – esame tuščiame lauke ir galime kurti savo taisykles.

Koks teksto ir scenos, turinio ir formos, kūrinio ir konteksto santykis sleme?

Žygimantas Kudirka: Svarbiausia, kad scenoje – ne tekstas, o žmogus. Verčiau jau jis išverstų prieš akis visą savo ego, nes skaityti tekstą man patinka kitaip ir kitur. Klausyti patinka muziką. Tegul tas tekstas ir skamba kaip muzika. Nesigėdykim. Turinio subtilumas – kiekvieno asmeninė užduotis. Subtilumo ribos irgi kiekvienam savos. Turinys ir forma nekonkuruoja. Per formą irgi skleidžiasi turinys. Atsinešk subtiliausią savo tekstą. Perskaityk jį įsitvėręs paslėpsnių. Įsitvėrusi paslėpsnių.

Gabrielė Labanauskaitė: Tekstas yra kūrinys, kuris turi turinį ir formą. Slemo atveju dažnai abu yra lygiaverčiai. Scena tampa priemone kontekstui ištransliuoti.

Darius Jurevičius: Mano nuomone, žiūrovas slemo kūrinį turi priimti kaip vienį. Vienu metu veikia ir kontekstas, ir forma, ir turinys. Priklauso nuo kūrinio – viename persvarą gali turėti forma, kitame – turinys, dar kitame – gal aktualumas arba staigi reakcija, pavyzdžiui, atsakas į kito slemerio atlikimą.

Jurga Tumasonytė: Gerame slemo pasirodyme visi šie komponentai turėtų būti įtraukti. Eilėraštis tampa nebe intymiu skaitytojo ir teksto santykiu, o paties autoriaus įsiveržimu į publiką ir įtaigiu įtaigaus teksto perskaitymu. Kartais kai kurie slemerių tekstai bendrauja tarpusavyje: kaip ir įprastoje poezijoje atsiranda dedikacijos, citavimai.

Domas Raibys: Įsivaizduokite, jog turite šešias lytis: tekstas, scena, turinys, forma, kūrinys, kontekstas. Tos lytys dažnai būna labai pasileidusios ir santykiauja su kuo papuola. Kadangi jokių apsaugos priemonių nėra, niekada negali žinoti, kas gims.

Ar galima slemą vadinti miesto menu ir sieti su technologizuota urbanistine estetika?

Domas Raibys: Galima. Taip pat galima vadinti ir kaimo antimenu bei susieti su manufaktūrizuota provincialumo etika.

Žygimantas Kudirka: Slemas veikia kaip urbanistinės aplinkos pratęsimas, praplėtimas. Slemas niveliuojasi su ta erdve, kurioje vyksta. O tai gali būti bet koks užkaboris mieste. Slemui nereikia baltų sienų. Nekeista, kad bare gimęs kūdikis dar grįš į jį bokalo. Galbūt todėl perdėm pakilus tonas slemo scenoje bus iškart suprastas kaip parodija.

Gabrielė Labanauskaitė: Slemas primena užsilipimą ant bačkos ir savo tiesos skleidimą. Tiems, kuriems nepatinka toks „trubadūras“, galėdavo ir tada, ir dabar, per slemo skaitymus, nušvilpti arba apmėtyti pomidorais. Todėl technologijų, sakyčiau, mažai, nors miesto – daug.
Jurga Tumasonytė: Nemanau, kad lietuviškų slemo tekstų turinyje būtų vien tik urbanistiniai ženklai (priešingai nei hiphopo), ir nemanau, kad slemas galėtų vykti tik didmiesčiuose. Už tai viliuosi, kad šis reiškinys niekur nedings ir po truputį išplis kituose miestuose bei miesteliuose. Juk slemo skaitymai – tai tiesioginė komunikacija su publika, hierarchijos atsisakymas. Ir niekas negalėtų patvirtinti, kad būtent poezijos pavasario vakaronės kokiame nors kultūrnamyje yra kiekybiškai vertingesnės už slemo skaitymus.

Gerda Venčkauskaitė: Slemui gyvuoti mieste turbūt paprasčiau, nes mieste yra daugiau žmonių, tarp jų – ir daugiau tokių, kuriems slemas įdomu. O žmonės slemui labai svarbūs – reikia, kad būtų atlikėjų ir kad būtų publikos, norinčios eiti į tokius renginius.

Darius Jurevičius: Kol kas galima tik pasvajoti apie tokius slemo turnyrus, pavyzdžiui, „Geriausi Utenos apskrities slemeriai prieš geriausius Šilutės apskrities slemerius“. Slemas dabar gyvybingiausias Vilniuje, o slemo sėkla barstoma po įvairius Lietuvos miestus, muzikos ir poezijos festivalius. Slemą gali sieti su kuo tik nori, bet pirmiausia su barų kultūra, kur žmonės po darbo ateina pabendrauti, išgerti alaus, paklausyti muzikos, pažiūrėti filmo. O dabar bare žiūri ir klauso slemo! Žiūrovai į pasirodymus interaktyviai reaguoja – skirdami balus, šūksniais palaikydami vieną ar kitą slemerį. Žmonės, anksčiau nesusidūrę su poezija, yra įtraukiami į ją. Iš pradžių susidomės vienu ar kitu slemeriu, paskui gal aprėps daugiau, įvairesnių tekstų. Eis į performansus, kur muzika jungiasi su tekstu, eis į „Tamsius mėsmalės kėslus“, „nunu“. Čia miniu garsinės poezijos projektus, kuriuos teko kurti, pirmąjį – kartu su Žygimantu Kudirka, antrąjį – su Gabriele Labanauskaite ir tuo pačiu Žygimantu.

Parengė Laima Kreivytė

„7 meno dienos“ Nr.13 (981), 2012-03-30