Kaip atrodo žvilgsnis į save ir kitus per knygos prizmę? Slemo
performansuose labai svarbus garsas, vaidyba, ryšys su publika – ką pavyko
„išversti“ vaizdais ir tekstais, o kas liko anapus?
Darius Jurevičius (Zaizras): Žvilgsnis į knygą yra daugiavektorinis. Knygos
nešamąją sudaro fotografijos, esė, slemerių tekstai, interviu su pasauliniais slemo
korifėjais, įvairi videomedžiaga su Evaldo Janso filmu, kitais slemerių
pasirodymais iš įvairiausių slemo varžytuvių. Kaip man pavyko suvaldyti ir
atrinkti tai, kas reikalinga, – spręsti kitiems, bet pats esu patenkintas. Tad
slemerio žvilgsnis į save knygoje galėtų būti toks – o koks aš išraiškingas
nuotraukoje, koks mano stotas, koks elegantiškas mostas videofilme, puikus mano
tekstas, o taip, būtent, taip aš ir norėjau būti atvaizduotas!
Domas Raibys: Anapus liko visi, manantys, jog slemeriai yra egoistai,
nepritapėliai ir visokie kitokie nevykėliai narcizai.
Žygimantas (Mesijus) Kudirka:
Knygoje neišvengiamai dingsta vienas matavimas – interakcija. Kai tekstą
atlieki gyvai, publiką įsodini į savotišką emocinį naratyvą. Gali koreguoti ne
tik savo, bet ir klausytojų pozą. Klausytojas neišvengiamai tampa dalyviu. Jis
tegali pabėgti arba sekti skaitovo primetama emocine kreive. Toks atrakciono
principas tarsi sumažina interpretacijų laisvę, kita vertus, kas gali būti
abstrakčiau už gestus, mimikas ar nutylėjimus.
Gerda Venčkauskaitė (Sigutė prie upės): Į knygą beveik galiu žiūrėti kaip
žmogus, pirmą kartą kažką išgirdęs apie slemą. Jaučiu, kad tai, kas vyksta per gyvus
pasirodymus, pavyko perteikti tik iš dalies, tačiau man įdomu, kas čia per
kūrybinės formos išraiškos, norisi ateiti ir pamatyti „gyvai“, norisi atsidurti
vienoje ar kitoje mikrofono pusėje. Turbūt tai reiškia, kad knygos leidimo
tikslas – sudominti žmones slemu – pasiektas. Tačiau nematau jokios medijos
apskritai, kurioje būtų įmanoma įsprausti slemą „tokį, koks jis yra“. Kol
neateini į renginį, dar nežaidi žaidimo, dar tik stovi eilėje prie žaidimų automato
ir per kito petį stebi, kaip žaidėjas, pagautas azarto, vairuoja savo
kompiuterinę mašinėlę.
Gabrielė Labanauskaitė (GaL GaLa GaL): Turėjau galimybę susipažinti tik su
juodraštiniu knygos variantu. Džiugu, kad jau yra ką apibendrinti ir užfiksuoti.
Dar labiau džiugu, kad visą šį procesą fotoobjektyvo akimi fiksavo vienas iš
ilgamečių slemo dalyvių ir iniciatorių Darius Jurevičius, tad turime ne
išorinę, o vidinę perspektyvą. Žodžiu, net ne slemas, o visas džiugas sau
smagiai keroja, nepaisydamas tiek jį palaikančių, tiek burbančių „rimtos“
literatūros mylėtojų balsų.
Jurga Tumasonytė (Maša): Mano galva, slemo knyga yra kaip slemo konservai.
Nuotraukos, tekstai ir įrašai yra tik mėginimas užfiksuoti „čia ir dabar“ akimirką,
kuri tokia svarbi skaitant slemą. Juk dokumentas, visai kaip ir gero spektaklio
DVD įrašas, yra
įrodymas, kad reginys iš tiesų vyko, ir tarsi akstinas apsilankyti „tikrame
pasirodyme“. Galima pavadinti šią knygą dokumentu, kuris pasakoja apie slemo
prasmingumą.
Dažnas slemeris sukuria savo avatarą – paraliteratūrinį personažą, turintį
jo pavardę arba pravardę. Kalbėtojo pozicija sleme svarbesnė nei tradicinėje
poezijoje. Ar slemas reiškia autoriaus prisikėlimą?
Darius Jurevičius: Kudirka turi Kudirką ir gaublį, aš – Kutulajų ir persą,
Sigutė prie upės – muiliuką ir girgždantį balsą, Maša – tėvą ir vaginą,
Nuostolis – žemaitį, Benas – moterį ir genus, Bacevyčia – šešiolikmetes ir
anarchiją. Taip, tie paralelizmai / avatarai jau yra užfiksuoti lietuviško
slemo koordinačių sistemoje. Jei klausite, kaip jie atrodytų užfiksuoti
tradicinėje poezijos knygoje, tai reiktų paklausti: o kas yra ta tradicinė
poezijos knyga? Manau, su slemo kūriniu prisikelia ne tik autorius, bet ir
žiūrovas.
Jurga Tumasonytė: Taip, slemas yra visiškas autoriaus prisikėlimas. Juk
autorius tampa lygiavertis savo parašytam tekstui. Jis vertinamas sykiu su savo
kūriniu.
Gabrielė Labanauskaitė: Galbūt net ne autoriaus, o transliuotojo, perteikiančio
tai, kas aktualu, kas turėtų būti svarbu ir suprantama tiek tekstą sukūrusiam,
tiek jo besiklausančiam žmogui. Kadaise poetas savo pavardės neskelbdavo, nes
buvo Dievo laidininkas, savotiškas tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Šiuo
atveju slemeris – tarpininkas tarp televizoriaus, politinių oro vibracijų ir
dažnai ironizuojamos kasdienės žmogaus būties ir buities. Save pavadinau GaL
GaLa GaL – dusyk suabejojusi, vis dėlto pasilieku pirmuosius tikro vardo ir
pavardės skiemenis. Nors kai dalį šio pseudonimo kartais naudoju kaip
dramaturgė, sleme esu ta pati, bet jau kita „avatarė“.
Domas Raibys: Slemas mėgsta kalbėti paprastai, paprastiems žmonėms,
turintiems nepaprastų norų, svajonių, tikslų, vizijų ir pan.
Žygimantas Kudirka: Slemas atritina seną gerą statinę, ant kurios turgaus
aikštėse lipdavo pasisakyti poetai. Slemo skaitovas nepalieka ant tos statinės
raštelio. Jis ropščiasi pats. Kaip galima norėti renesanso, kai eilės yra
šnabždamos sau pačiam į pažastį?
Ar apskritai tu nori renesanso? Gal užtenka to draugų ratelio... Tiražai
menksta. Jei visi poetai tėra tekstai, jų tuoj visai nebeliks.
Sleme jaučiamas gyvesnis ryšys su šiuolaikinėmis socialinėmis, kultūrinėmis
ir politinėmis realijomis, nacionalinės mitologijos dekonstrukcija. Kas tau
aktualiausia, kas pažadina slemerio instinktus?
Gerda Venčkauskaitė: Iš pradžių pažadindavo tam tikrose situacijose
nuskambantys visada tokie patys balsai, ištariami tokia pačia ar panašia
intonacija, surepetuotu balsu – žinių pranešėjos, stiuardesės, telefono
operatorės ir pan. Tie informaciniai pranešimai man paprastai taip
užsifiksuoja atmintyje, kad imi ir įžvelgi (išgirsti) vieną dieną kokioje nors
kasdien kartojamoje kalbelėje kitą – ne tą įprastą, tiesioginę – prasmę,
kažkaip nušviečiančią tas jūsų įvardintas socialines, visuomenės aktualijas.
Nors dabar slemerės instinktus dažniau žadina kurio nors slemo organizatoriaus
skambutis. Reikia dalyvauti, rodytis, kad kažkas užsinorėtų daryti tą patį.
Žygimantas Kudirka: Slemas pats braunasi į socialias erdves, todėl, matyt,
jų realijas ir komentuoja. Bet tik tiek. Slemas visada bus toks, kokie bus į jį
susirinkę skaitovai. Gal į barus renkasi labiau aktualijomis besidomintys
veikėjai? Gal likę poetai vis dar laiką leidžia prie mėnulio, žvakės ir
veidrodžio?
Domas Raibys: Slemas reikalingas egoistams, nepritapėliams ir visokiems
kitokiems nevykėliams narcizams.
Gabrielė Labanauskaitė: Nors
nevadinčiau savęs tikra slemere, tai žavi galimybė žaisti. Lietuviai menininkai
yra atsakingi, rimti, profesionalūs žmonės. Kabučių nedėkim, nes kai kurie iš
tiesų tokie ir yra. Tačiau retas kuris leidžia sau kvailioti, negalvoti, kaip
įvertins kritikai ir auditorija, pažvelgti į kūrybą iš tokios perspektyvos,
kuriai gerokai svarbiau socialinis ar visus vienijantis aspektas nei pats
meniškumas ir kūrėjo talento išraiška.
Darius Jurevičius: Man slemerio instinktus pažadina noras žaisti,
kvailioti tekstu, žodinėmis garsinėmis prasmėmis, tik paskui politinės,
socialinės aktualijos. Tiesa, yra noras nauju tekstu reaguoti į viską, kas
aplink mus vyksta, bet trūksta laiko tokius tekstus kurti. Kai nesinori
kartotis, slemui adaptuoju ir senesnius savo kūrinius, kas man pačiam yra
įdomu.
Jurga Tumasonytė: Noras sukurti slemą paprastai atsiranda iš galvoje
atsiveriančių siužetų, kuriuos sutraukiu į trumpus, vos tris minutes
trunkančius pasakojimus. Labai įdomu tai, kad iki šiol nėra jokios slemo
tradicijos – esame tuščiame lauke ir galime kurti savo taisykles.
Koks teksto ir scenos, turinio ir formos, kūrinio ir konteksto santykis
sleme?
Žygimantas Kudirka: Svarbiausia, kad scenoje – ne tekstas, o žmogus.
Verčiau jau jis išverstų prieš akis visą savo ego, nes skaityti tekstą man
patinka kitaip ir kitur. Klausyti patinka muziką. Tegul tas tekstas ir skamba
kaip muzika. Nesigėdykim. Turinio subtilumas – kiekvieno asmeninė užduotis.
Subtilumo ribos irgi kiekvienam savos. Turinys ir forma nekonkuruoja. Per formą
irgi skleidžiasi turinys. Atsinešk subtiliausią savo tekstą. Perskaityk jį
įsitvėręs paslėpsnių. Įsitvėrusi paslėpsnių.
Gabrielė Labanauskaitė: Tekstas yra kūrinys, kuris turi turinį ir formą. Slemo
atveju dažnai abu yra lygiaverčiai. Scena tampa priemone kontekstui
ištransliuoti.
Darius Jurevičius: Mano nuomone, žiūrovas slemo kūrinį turi priimti kaip
vienį. Vienu metu veikia ir kontekstas, ir forma, ir turinys. Priklauso nuo
kūrinio – viename persvarą gali turėti forma, kitame – turinys, dar kitame
– gal aktualumas arba staigi reakcija, pavyzdžiui, atsakas į kito slemerio
atlikimą.
Jurga Tumasonytė: Gerame slemo pasirodyme visi šie komponentai turėtų
būti įtraukti. Eilėraštis tampa nebe intymiu skaitytojo ir teksto santykiu, o
paties autoriaus įsiveržimu į publiką ir įtaigiu įtaigaus teksto perskaitymu.
Kartais kai kurie slemerių tekstai bendrauja tarpusavyje: kaip ir įprastoje
poezijoje atsiranda dedikacijos, citavimai.
Domas Raibys: Įsivaizduokite, jog turite šešias lytis: tekstas,
scena, turinys, forma, kūrinys, kontekstas. Tos lytys dažnai būna labai
pasileidusios ir santykiauja su kuo papuola. Kadangi jokių apsaugos priemonių
nėra, niekada negali žinoti, kas gims.
Ar galima slemą vadinti miesto menu ir sieti su technologizuota urbanistine
estetika?
Domas Raibys: Galima. Taip pat
galima vadinti ir kaimo antimenu bei susieti su manufaktūrizuota provincialumo
etika.
Žygimantas Kudirka: Slemas veikia kaip urbanistinės aplinkos pratęsimas,
praplėtimas. Slemas niveliuojasi su ta erdve, kurioje vyksta. O tai gali būti
bet koks užkaboris mieste. Slemui nereikia baltų sienų. Nekeista, kad bare
gimęs kūdikis dar grįš į jį bokalo. Galbūt todėl perdėm pakilus tonas slemo
scenoje bus iškart suprastas kaip parodija.
Gabrielė Labanauskaitė: Slemas primena užsilipimą ant bačkos ir savo tiesos
skleidimą. Tiems, kuriems nepatinka toks „trubadūras“, galėdavo ir tada, ir
dabar, per slemo skaitymus, nušvilpti arba apmėtyti pomidorais. Todėl
technologijų, sakyčiau, mažai, nors miesto – daug.
Jurga Tumasonytė: Nemanau, kad
lietuviškų slemo tekstų turinyje būtų vien tik urbanistiniai ženklai
(priešingai nei hiphopo), ir nemanau, kad slemas galėtų vykti tik
didmiesčiuose. Už tai viliuosi, kad šis reiškinys niekur nedings ir po truputį
išplis kituose miestuose bei miesteliuose. Juk slemo skaitymai – tai tiesioginė
komunikacija su publika, hierarchijos atsisakymas. Ir niekas negalėtų
patvirtinti, kad būtent poezijos pavasario vakaronės kokiame nors kultūrnamyje
yra kiekybiškai vertingesnės už slemo skaitymus.
Gerda Venčkauskaitė: Slemui gyvuoti mieste turbūt paprasčiau, nes mieste yra
daugiau žmonių, tarp jų – ir daugiau tokių, kuriems slemas įdomu. O žmonės
slemui labai svarbūs – reikia, kad būtų atlikėjų ir kad būtų publikos,
norinčios eiti į tokius renginius.
Darius Jurevičius: Kol kas galima tik pasvajoti apie tokius slemo turnyrus,
pavyzdžiui, „Geriausi Utenos apskrities slemeriai prieš geriausius Šilutės
apskrities slemerius“. Slemas dabar gyvybingiausias Vilniuje, o slemo sėkla
barstoma po įvairius Lietuvos miestus, muzikos ir poezijos festivalius. Slemą
gali sieti su kuo tik nori, bet pirmiausia su barų kultūra, kur žmonės po darbo
ateina pabendrauti, išgerti alaus, paklausyti muzikos, pažiūrėti filmo. O dabar
bare žiūri ir klauso slemo! Žiūrovai į pasirodymus interaktyviai reaguoja –
skirdami balus, šūksniais palaikydami vieną ar kitą slemerį. Žmonės, anksčiau
nesusidūrę su poezija, yra įtraukiami į ją. Iš pradžių susidomės vienu ar kitu
slemeriu, paskui gal aprėps daugiau, įvairesnių tekstų. Eis į performansus, kur
muzika jungiasi su tekstu, eis į „Tamsius mėsmalės kėslus“, „nunu“. Čia miniu
garsinės poezijos projektus, kuriuos teko kurti, pirmąjį – kartu su Žygimantu
Kudirka, antrąjį – su Gabriele Labanauskaite ir tuo pačiu Žygimantu.
Parengė Laima Kreivytė