Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 28 (904), 2010 liepos 16 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Kristina Stančienė: Proporcingi deriniai(1)
Paroda „Išparduotuvė“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Remigijus Venckus: Miesto peizažai(1)
Jevgenijaus Fridlino tapyba Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje
Rasa Vasinauskaitė: Prasidėjo Avinjono festivalis
Krėsle prie televizoriaus
Kora Ročkienė : Šaudantys jausmai(1)
Vasaros filmų konvejeris
Kultūros ministras susirūpinęs dėl „Lietuvos kino“ turto išpardavimo
Loretos Juodkaitės spektakliai Stambule, Sankt Peterburge ir Avinjone
Kražiuose įpusėjo „Naujosios operos akcijos“ vasaros kursai
Romanas Polanskis rengiasi kurti naują filmą
Liepos 16–22
Marko Garry ir Vladimiro Tarasovo paroda „Vartų“ galerijoje

Dovilė Aleksandravičiūtė

Tęstinis tarpdisciplininis projektas „ARTscape“ po kelių mėnesių pertraukos pristato Airiją. Stebint ankstesnius projekto vizualiųjų menų dalyje parinktus menininkų duetus kartais būdavo sunku surasti giją ir principą, kuriuo remiantis jie buvo sudaryti, o šį kartą autorių darbų eksponavimas drauge atrodo racionalus ir sėkmingas. Jie papildo, pratęsia vienas kitą ir bendrauja tarpusavyje.

 

Įėjus į galeriją pirmiausia pasitinka Vladimiro Tarasovo darbai, o Marko Garry kūriniai paliekami pabaigai. Anotacija skelbia, kad „organiškos Marko Garry instaliacijos iš siūlų gijų dramatiškai pakeičia galerijos erdves ir žiūrovo santykį su erdve“, todėl jų link judama nusiteikus sulaukti deserto, vainikuosiančio parodą. Tačiau kalbant apie visus parodos kūrinius ir jų kuriamą dialogą tokia drama tarsi ir neužklumpa. Visi eksponuojami darbai idėjiškai tarsi jungiasi į vieną muzikinį kūrinį, visi drauge džiazuoja ir improvizuoja. Muzikinį toną lyg preliudą parodai užduoda Vladimiras Tarasovas su „Noktiurnu popieriui“ (1998) pirmoje salėje.

Ventiliatorių atgaivinti popieriaus lapai kaip tikri muzikantai judesiu sukelia garsą. Šiai instaliacijai labai tinkamas atrodo posakis „pats groja, pats šoka“. Nors tai vizualinis kūrinys, kuriame popieriaus lapas ir ventiliatoriai yra vaizdinis instaliacijos pagrindas, vis dėlto svarbiausiais dėmenimis tampa judesys ir, žinoma, garsas. Baltas popieriaus lapas, kaip erdvė begalinėms vaizdų galimybėms rastis, Vladimiro Tarasovo instaliacijoje transformuojasi į muzikos instrumentą, grojantį ritmingą noktiurną. Toks grynas garsas artėja prie muzikos kilmės klausimo – kada tam tikra garsų dermė jau suvokiama kaip muzika, o kada tai yra dar tik garsų mišinys?

Panašus klausimas, tik apie vaizdą, ataidi iš Marko Garry darbo „Prigimtis ir suvokimas“ (2010). Erdvėje ištempti spalvoti siūlai iš pirmo žvilgsnio primena akademinio piešimo mokymo priemonę, kai nuo vaizduojamo objekto vedamos perspektyvinės linijos, taip analizuojant vaizdą ir „teisingą“ jo vaizdavimą plokštumoje. Tik Marko Garry kūrinyje šiek tiek ironiškas ir hiperbolizuotas mėginimas analizuoti vaizdą padaro sudėtingu konstruktu, linijų raizgalyne, kur atsekti, kas ką pratęsia, kas su kuo jungiasi ir t.t., beveik neįmanoma ir netikslinga. Tai, ką mes matome kasdien net nesusimąstydami, ėmus analizuoti tampa painia, komplikuota sistema su daug dėmenų ir daugiau chaoso nei tvarkos. Šmėsteli klausimas, ar iš viso žmogus geriau suvokia aplinką racionaliai analizuodamas, ar pajusdamas, įsijausdamas?

Šios idėjos pratęsiamos kitame Marko Garry darbe „Verčiau šokčiau, nei kalbėčiau su tavimi“ („I’d rather dance with you than talk to you“, 2010). Šiame kūrinyje menininkas priverčia lankytoją šokti. Nubrėžus linijas, kuriomis juda žmogus šioje galerijos salėje apžiūrinėdamas erdvinę kompoziciją, pamatytume tikrai įmantrų šokį. Tradiciškai eksponuojant, rodant darbus sukabintus eilėmis ant galerijos sienų, gautųsi tik linijinis bėgimas pakraščiais. Norėdamas pamatyti instaliaciją ir ja pasigrožėti, turi judėti visu kūnu: eiti iš vienos salės pusės į kitą, vėl grįžti atgal, užversti galvą į viršų, kraipyti ją, eiti atbulas, suktis ir t.t.

Nors kūrinį sudaro šešios detalės, instaliacijoje dominuoja ir iš karto akį patraukia kompozicija iš spalvotų siūlų (detalė 3 ir detalė 6), kuri ir yra tas draminis elementas, minėtas anotacijos citatoje. Ši juosta palubėje, panaši į vaivorykštę, tampa instaliacijos kulminacija. Tačiau, mano manymu, kadangi ji įvietinta (kurta kaip site-specific objektas), regis, labiau integruojasi į aplinką, o ne dramatiškai šią keičia. Instaliacijoje „Verčiau šokčiau nei kalbėčiau su tavimi“ kiekybiškai dominuoja augalų motyvai. Tikras augalas vazone (detalė 1) grynina galerijos orą ir pakeitęs natūralią buvimo vietą (ant grindų, ne prie sienos) transformuojasi į meno kūrinį. Taip pat matome medžio piešinį (detalė 4) ir iš amerikinės liepos išdrožtą elegantišką leliją (detalė 5 „Mėlynakė žolė“, „Blue eyed grass“). Kita detalė (2) – švitrinimui skirta medžiaga – kuria kontrastą su trapiais ir šviesiais kitais instaliacijos elementais ir yra lyg gamtos opozicijos – civilizacijos detalė. Instaliacijos pavadinimas savo ruožtu byloja apie fizinio, intuityvaus kūrinio pajutimo svarbą ir pasiūlo žiūrėjimo raktą – svarbu judesys, o ne vaizdo aptarimas. Taigi pirma reikia pajusti, o paskui galima mėginti aptarti. O norint įžodinti juk reikia apgalvoti ir racionalizuoti potyrius, mėginant juos paaiškinti. Bet, ko gero, tai yra taip pat sudėtinga, kaip pakartoti kada nors improvizuotą šokį.

Kitame Marko Garry darbe „Peizažai“ (2008) matome akomponuojant muzikai laisvai šokantį celofaną. Jis vaidina panašų teatrą kaip dauguma kūrinių šioje parodoje – šoka, slepiasi, vėl atsiskleidžia – celofanas išsipučia kaip burė vėjyje ir plazda kaip džiūstančios paklodės. Lanksti, permatoma plastmasė, kaip ir švitrinis popierius prieš tai aptartoje kompozicijoje, yra kultūros, civilizacijos produktas, įsiterpęs gamtoje, dėl to ryškus ir pastebimas žalios lapijos apsuptyje. Skaidrus celofanas veikia lyg svetimkūnis, neleidžiantis tiesiog grožėtis peizažu (ypač jei jis galerijos salėje), o verčiantis analizuoti, permąstyti potyrius.

Mąstymo reikalaujanti mįslės nuojauta neapleidžia ir stebint Tarasovo videodarbą „Septima“ (2009). Maga išsiaiškinti, kokie čia mechanizmai juda. Tačiau jau pavadinimas nurodo, kad šiame kūrinyje svarbiausias ne vaizdas, o ritmai (septima – muzikinis intervalas). Jų šiame darbe yra net keli: muzikinis, mechanizmų judėjimo ir vaizdo susiliejimo bei ryškėjimo. Šis muzikalus kūrinys tarsi atstovauja menų sintezei arba visoms trims „ARTscape“ projekto dalims: džiazas (muzika), kinas ir vizualieji menai. Paroda kaip visuma yra lyg gerai suregztas džiazo kūrinys, kuriame nesunku skaityti pagrindinį, lėtai ir organiškai besivystantį parodos naratyvą.

Paroda veikia iki liepos 31 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val.; šeštadieniais 12–16 val.



...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru