|
Džiazuojanti paroda
Vladimir Tarasov. Kūrinio „Noktiurnas popieriui“ fragmentas. 1998 m.
Įėjus į galeriją pirmiausia pasitinka Vladimiro Tarasovo darbai, o Marko Garry kūriniai paliekami pabaigai. Anotacija skelbia, kad „organiškos Marko Garry instaliacijos iš siūlų gijų dramatiškai pakeičia galerijos erdves ir žiūrovo santykį su erdve“, todėl jų link judama nusiteikus sulaukti deserto, vainikuosiančio parodą. Tačiau kalbant apie visus parodos kūrinius ir jų kuriamą dialogą tokia drama tarsi ir neužklumpa. Visi eksponuojami darbai...
|
Proporcingi deriniai
Aistė Bilevičiūtė. Be pavadinimo
Toks rėksmingas užrašas krizės laikais dažnai reiškia parduotuvės, kažkieno finansinio projekto, galbūt – didžiulių investicijų ir viso gyvenimo vilčių fiasko. Todėl „išpardavimu“ pavadinta dviejų jaunų menininkių, Vilniaus dailės akademijos studenčių Aistės Bilevičiūtės ir Lauros Grybkauskaitės paroda iš tiesų sudomino. Juk užuomina akivaizdi – kūriniai išparduodami, ir, ko gero, pigiai. Arba jie dėl kažkokių priežasčių nuvertėję ar pačių...
|
Miesto peizažai
Jevgenij Fridlin. „Kiemeliai“. 2007 m.
Drobėse fiksuojami kasdienėje aplinkoje sutinkami paprasti žmonės, trupantys pastatai, niekuo neypatingi daiktai, kasdieniai darbai. Galima teigti, kad šio menininko tapybos braižui iš dalies būdingi ekspresionistinės tapybos bruožai. Rusvo ir pilkšvo kolorito žaismėje žmogiškieji santykiai nugrimzta į ramybės prieglobstį. Žiūrovui gali pasirodyti, kad ramybėn nugrimzta ir ekspresija („Vakaro paslaptis“, 2007 m.), kuriai, kaip įprasta manyti, būdingas...
|
|
Skaityti visus 
Rašyti
