Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Miesto peizažai


Jevgenijaus Fridlino tapyba Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje


Remigijus Venckus

Share |
Jevgenij Fridlin. „Kiemeliai“. 2007 m.
Pas mus tapo įprasta regėti Vakarų Europos arba gretimų, kaimyninėse šalyse kuriančių menininkų darbus, bet nedažnai tenka Lietuvoje išvysti kazachstaniečių kūrybą. Galbūt dėl šios priežasties projekto „Menas senuose Lietuvos dvaruose“ organizatoriai nusprendė pristatyti kazachstaniečio Jevgenijaus Fridlino (1973) darbus.

 


Drobėse fiksuojami kasdienėje aplinkoje sutinkami paprasti žmonės, trupantys pastatai, niekuo neypatingi daiktai, kasdieniai darbai. Galima teigti, kad šio menininko tapybos braižui iš dalies būdingi ekspresionistinės tapybos bruožai. Rusvo ir pilkšvo kolorito žaismėje žmogiškieji santykiai nugrimzta į ramybės prieglobstį. Žiūrovui gali pasirodyti, kad ramybėn nugrimzta ir ekspresija („Vakaro paslaptis“, 2007 m.), kuriai, kaip įprasta manyti, būdingas agresyvumas ir maištas. Menininkas dažniausiai tapo urbanistinius peizažus. Šie jokiu būdu neliepia miesto suvokti kaip dangoraižių žymimo horizonto ar begalinio megapolių šurmulio. Priešingai, menininkas prabyla apie laiką ir erdvę ženkliškai, lyg nebepriklausančią šiandienai. Čia laikas tarytum įpina praeitį reprezentuojančius ir vietai jau nebepriklausančius ženklus. Miesto peizažas vaizduojamas kiek įmanoma išvalytas nuo progreso patoso turinčių urbanizacijos ženklų. Darbuose veikiau akcentuojamas žmogaus ryšys su jo gyvenamojoje aplinkoje vyraujančia nuotaika, savęs ir savosios tikrovės suvokimu.

Kūrinyje „Sugrįžimas. Vakaras“ (2007 m.) sunku nuspėti, į kokią aplinką patenkama. Pirmiausia gali pasirodyti, kad regime pustuštį geležinkelių tinklą ir horizonte judantį arba jame užstrigusį traukinį. Traukinys kaip kompozicinė ašis leidžia regėti du horizontus, o juose vakarėjančio dangaus fone įklimpusius kranus galima suvokti ir pamatyti tarsi dūzgiančius vabzdžius. Akivaizdu, kad tapyba gali versti sąmonę atlikti daiktų personifikacijos aktą – nors šio paveikslo erdvė neapgyvendina žmogaus atvaizdu, aplinkos daiktai, būtent industriniai kranai, atlieka žmogui priskiriamą judėjimo įspūdį. Koloritas ir potėpių sistema išduoda daiktus egzistuojant vakarėjančioje ir nostalgijai atsidavusioje erdvėje.

Paveikslo „Ugnelių gaudytojai“ (2007 m.) erdvė išvaloma nuo bet kokių urbanizacijai būdingų objektų, drobės centre tik kelios tamsios žmonių figūros. Jie anonimiški. Veikėjai iš paveikslo erdvės nežvelgia žiūrovui tiesiai į akis. Atsuktos nugaros leidžia kūriniui priartėti prie dokumentikai būdingo stebėjimo iš šalies įspūdžio. Irgi anonimiškos yra dvi figūros paveiksle „Žiema“ (2007 m.). Apgyvendintos drobės dešiniajame krašte jos primena ant sniego žaidžiančius vaikus, o gremėzdiškos tamsios dėmės aplink – pusnyse skęstančius pastatus. Atrodo, kad vaikai žaidžia kaimiškoje snieguotoje, o gal net kalnų sniegynuose užstrigusioje vietovėje. Kontrastingas šešėliuotumo žaismas šiame, kaip ir daugelyje menininko paveikslų, formuoja vakaro šviesos efektą. Drumzlinas pasaulis konstatuoja daiktų panirimą į prieblandą, kurioje tik intuityviai užčiuopiamas jausmų pasaulio virpėjimas. Čia jausmai artimi nostalgijai, kuri iš atminties prikelia svarbias nuotrupas.

„Žiemos“ komponavimo ir šešėliuotumo logikai ypač artimas paveikslas „Kiemeliai“ (2007 m.). Kiemeliai tampa pasakotoju apie įsirėžusį miesto begalinėje tikrovėje senamiesčio laiką ir erdvę. Kiemelis veikia kaip paradoksalų miesto paribį reprezentuojanti realybė. Nujaučiama, bet aktualiai neegzistuojanti istorija sujungia kaimišką ir miestietišką tikroves (taip pat žiūrėti paveikslą „Kiemas“, 2007 m.).

Tiems J. Fridlino peizažams, kur justi urbanizacijos padariniai, netrūksta agresijos ir įtampos ženklų. Potėpių drąsa sukuria miesto šurmulio įspūdį. Čia išnyra arba skęsta konkretūs, atpažįstami pastatai („Miestas. Simfonija“ 2007 m.). Regisi, viskas, ką matome, yra laikina, trapu, nepastovu ir pasmerkta mirčiai. Galima teigti, kad J. Fridlinas kuria mirštančio miesto viziją.

Menininkas yra ypač pamėgęs žiemos motyvą. Nuostabą kelia tai, kad spalviniu požiūriu žiemos vaizdas visiškai nežiemiškas. Štai kūrinyje „Sankt Peterburgas. Žiemos vakaras“ (2007 m.) sniegą žymintys balti plotai arba balzganos dėmės, įsiterpusios margų dėmių šurmulyje, egzistuoja tik kaip žiemos rudimentas. Atrodo, kad vos iškritęs sniegas J. Fridlino tapomame mieste yra tučtuojau išpurvinamas automobilių išmetamųjų dujų ir žmonių pėdsakų. Menininkui rūpi galimybė taikliai perteikti mieste tvyrančią dinamiką, sukurti kintančios energijos analogą („Venecijos sapnas“, 2007 m.). Tai veda prie poreikio atsisakyti konkretaus vaizdo ir realybę pateikti kaip apibendrintą įspūdį. Dėmių žaismas virsta vizualiniu galvosūkiu, žiūrovo matymo ir mąstymo išbandymu. Prie konkretumo gali priartinti tik kūrinio pavadinimas („Žiemos peizažas“, 2007 m.).

Paroda veiks iki rugsėjo 5 d.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Vilniaus g. 41, Vilnius) dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val.; šeštadieniais 11–16 val. Prieš valstybines šventes muziejus dirba viena valanda trumpiau.



„7 meno dienos“ Nr.28 (904), 2010-07-16

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

xVeoJkVsaOnGZpgVQa, 2011-08-05 13:24

Alakazaam-infomartion found, problem solved, thanks!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti