Filme „Ponas ir ponia Gangsteriai“ Katherine Heigl ir Ashtonas Kutcheris vaidina jaunavedžius, bėgančius nuo profesionalių žudikų. Pagrindinės jų medaus mėnesio pramogos – automobilių gaudynės, kaskadininkų triukai su sunkvežimiais pagrindiniuose vaidmenyse ir laukiniai susišaudymai. Tai primena filmą „Pasodinti savo eks“, kuriame Gerardas Butleris ir Jennifer Aniston atranda tikrą meilę tarp be atvangos šaudančių pistoletų. O tai savo ruožtu primena „Naktinį pasimatymą“, kur Tina Fey ir Steve’as Carellas sujungia savo jėgas ir širdis bėgdami per Manhataną nuo iki dantų apsiginklavusių banditų.

Tarsi to dar būtų mažai, netrukus ekranuose pasirodys „Kaip diena ir naktis“, kur pagrindinius vaidmenis vaidins Cameron Diaz, Tomas Cruise’as, motociklas „Ducati“, daugybė automobilių ir dar daugiau pistoletų. Ar romantinės komedijos militarizavosi, ar greičiau veiksmo filmai paniro į meilę?

Artėjantis vasaros sezonas siūlo mums beveik vienodai bučinių ir šūvių. Taip yra todėl, kad vienas ar kitas filmas turi patikti ne tik vienai demografinei grupei (tarkime, vyriškos lyties paaugliams), bet iškart dviem (paaugliams berniukams ir jų merginoms, seserims ar net mamoms).

Kažkas šią kryptį jau net pavadino „romaction“, t.y. romantinė komedija kartu su veiksmo filmu. Tokiu būdu Holivudas sujungia du jį valdančius impulsus – meilę ir baimę: meilę laiko patikrintiems žanrams ir baimę kažko visiškai naujo. Nors gal ir ne visai naujo, nes praeityje daug sėkmės sulaukė filmai, kurių pagrindas – romantinė meilės istorija ir veiksmas, kaip kad Roberto Zemeckio „Romanas su brangakmeniu“ (1984) ar palyginti neseniai „Ponas ir ponia Smitai“ (2005).

„Kaip diena ir naktis“ prodiuseris Steve’as Pinkas pirmąkart išgirdo apie naują kryptį, kai prieš maždaug šešerius metus ieškojo naujo įdomaus scenarijaus. Tada ekranuose karaliavo veiksmo filmai, kurių teigiami herojai dažniausiai buvo du bičiuliai. Pinkas prisimena: „Iš prodiuserio Toddo Garnerio sužinojau, kad studija ieško filmo, jungiančio veiksmą ir meilę, kažko panašaus į „Romaną su brangakmeniu“. Pradėjau svarstyti, kokie kiti filmai sujungia tuos du žanrus, ir paaiškėjo, kad tokių nėra.“

Todėl Pinkas ir scenaristas Patrickas O’Neillas nusprendė sukurti šnipų pasaulio „Romaną su brangakmeniu“, t.y. filmą „Kaip diena ir naktis“. Jo herojė yra jauna moteris, kuris susipažįsta su paslaptingu vyriškiu, o šis netrukus įtraukia ją į aferą.

Pinkas patenkintas rezultatais: „Visada mėgau viename filme sujungti daug žanrų. Meilės ir veiksmo sujungimas leidžia įvesti į veiksmo filmą stiprią moterį, o tai visada į naudą siužetui.“ Naujas Pinko filmas patvirtina populiarią Holivude nuomonę, kad šiuolaikinės merginos yra tokie pat vertingi žiūrovai, kaip kad anksčiau buvo paaugliai vaikinai.

Po didžiulės „Užtemimo“ ir jo tęsinių sėkmės, komiksais ir niekniekiais paremtas filmų berniukams rinkodaros modelis dabar turi atsižvelgti į subtilesnę tematiką. Holivudo pajamų analitikas Paulas Dergarabedianas tvirtina, kad ignoruoti moterų auditoriją šiais laikais yra didžiulė klaida.

Tačiau prodiuseris J.C. Spinkas („Pagirios Las Vegase“) primena, kad jaunesni nei 25 metų vyrai vis dar užima didžiausią rinkos dalį. Spinkas tvirtina, kad kino verslo variklis pirmiausia yra paaugliai berniukai. Žinoma, jie nėra vienintelė kino teatrų auditorija, bet taikomasi dažniausiai prie jų poreikių.

Spinkas atkreipia dėmesį, kad romantinės komedijos, kurios anksčiau buvo traktuojamos kaip filmai moterims, dabar vis dažniau atsižvelgia į vyrų skonį (nepadorūs juokeliai, mažiau scenų su madų ar makiažo demonstravimu). Tai įrodo kad ir Juddo Apatow filmų „Užkibo“ ir „40-ies ir vis dar skaistus“ sėkmė. Pasak Spinko, romantinės komedijos patyrė metamorfozę – iš filmų moterims tapo filmais abiem lytims.

Nesvarbu, ar vyrų filmams rūpi gauti moteriškos auditorijos dalį, ar vice versa, veiksmo filmų jungimas su romantinėmis komedijomis yra naujausias demografinių madų tironijos Holivude pavyzdys. Dabar jau mažai kas prisimena bendros tematikos filmus, kurie peržengdavo demografijos rodiklius. Paskutinis toks pavyzdys buvo 1997 m. pasirodęs „Titanikas“. Net triumfuojantis „Įsikūnijimas“ nesugebėjo sudominti moterų taip pat smarkiai kaip vyrų, nes filme dominuoja mokslinės fantastikos ir specialiųjų efektų akcentas. Panašiai kaip ir visa kita kultūroje, kinas pakluso madai kurti filmus atsižvelgiant į amžiaus, lyties ir publikos dėmesio tyrimų duomenims.

Šios filosofijos dvasią atitiks ir artimiausiu metu ekranuose pasirodysiantys „Marmadukas“ (filmas visai šeimai apie kalbantį šunį), „Tempk jį čia!“ (komedija su Jonahu Hillu ir Russellu Brandu, kuri turėtų patikti abiejų lyčių paaugliams) bei „Splice“ (mokslinės fantastikos filmas, adresuotas ir siaubo mėgėjams).

Šią vasarą mus užlies filmai, kurie atrodo tarsi ką tik nuimti nuo to paties konvejerio. Vienas prodiuseris, panoręs likti anonimiškas ir išsaugoti gerus santykius su studijomis, sako: „Kūrėjai kasdien vis labiau verčiami kurti filmus pagal gatavus šablonus. Filmas tampa rinkodaros, o ne meno kūriniu. Todėl kūrėjai dažniausiai tenkinasi kokio nors filmo sukūrimu ir jiems vis mažiau rūpi sukurti gerą filmą.“

Žiūrovų, kurie norėtų pamatyti normalų filmą apie du žmones, kurie įsimyli vienas kitą be poreikio beprotiškai bėgti nuo automobilio, iššaudyti keliolika karabino apkabų, pasprogdinti dinamitą, laukia sunkūs laikai. Bet yra ir gera žinia: pakaks vieno romantiško hito, kad filmai apie meilę susigrąžintų Holivudo palankumą. Juk dar ne taip seniai niekas sapnų fabrike rimtai negalvojo, kad reikia kurti filmus apie piratus, vampyrus ir burtininkus. Dabar tai daro visi.

Parengė Kora Ročkienė

„7 meno dienos“ Nr.28 (904), 2010-07-16