Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Prasidėjo Avinjono festivalis


Rasa Vasinauskaitė

Share |
Avinjono festivalio afiša
Dar nepasibaigus pasaulio futbolo čempionatui, liepos 7 d. prasidėjo kasmetinis, šįmet 64-asis, Avinjono teatro festivalis, truksiantis iki liepos 27 dienos.

Kai 2004 m. jam pradėjo vadovauti Hortense Archambault ir Vincent’ui Baudriller, centrinėmis festivalio figūromis tapo organizatorių pasirinkti asocijuoti menininkai. Atstovaujantys anaiptol ne vien tradicinio teatro krypčiai ir dalyvaujantys sudarant festivalio programą, jie per pastaruosius metus sugebėjo pripratinti Avinjono publiką prie gerokai įmantresnių ir net provokuojančių šiuolaikinio scenos meno formų.

Šiųmetėmis pagrindinės („in“) festivalio programos asmenybėmis tapo šveicarų režisierius Christophas Marthaleris ir prancūzų rašytojas Olivier Cadiot. Režisieriaus ir rašytojo tandemas reiškė, kad programa suksis ne tik apie teatrą, bet ir apie literatūrą bei jos perkėlimo į sceną subtilybes, kartu – apie gyvenimo kasdienybės „antropologiją“, nes abu kūrėjai, anot festivalio vadovų, nepaliauja gilintis į šiuolaikinį žmogų. „Jie išgyvena dabartį ir mums ją grąžina, maišydami elitinės ir populiarios kultūros ingredientus, praeities pėdsakus, atsiradusius iš įsivaizduojamų archeologinių kasinėjimų“, – sakoma festivalio lankstinuke. Marthaleris neįsivaizduojamas be scenografės Annos Viebrock, kuri kiekvienam jo spektakliui sukuria teatrišką jo gyventojų – aktorių ir dainininkų – aplinką; Olivier Cadiot knygoms naują gyvenimą suteikė režisierius Ludovicas Lagarde’as ir jo trupė. Tad ir festivalio atidarymo vakarą išskirtinėje Popiežių rūmų garbės kiemo scenoje buvo suvaidintas naujas, specialiai Avinjonui ir šiai erdvei sukurtas Marthalerio spektaklis „Papperlapapp“, buvo atidaryta Viebrock scenografijos maketų paroda, o liepos 10 d. toje pačioje erdvėje įvyko ir Marthalerio parengtas Cadiot romano „Robinzono byla“ skaitymas.

Cadiot Prancūzijoje minimas tarp ryškiausių pastarųjų dviejų dešimtmečių prozininkų ir poetų novatorių. Išsiskiriantys ypatingu skambesiu, žodžių ir garsų derme, Cadiot kūriniai pripažįstami ir vienais vaizdingiausių bei šmaikščiausių, juose susipina kasdienybė ir metafizika, autobiografija ir tikrovė, praeitis ir dabartis. Lagarde’o paprašytas parašyti pjesę, 1993 m. Cadiot sukūrė „Seseris ir brolius“, kuri nė iš tolo nepriminė tradicinės dramos. Pažintis su teatru Cadiot tapo lemtinga – režisieriaus ir rašytojo draugystė tęsiasi iki šiol.

Avinjono festivalis neįsivaizduojamas be klasikos interpretacijų. Šįkart tai Williamo Shakespeare’o „Karaliaus Ričardo II tragedija“, statyta Jeano Baptiste’o Sastre’o pagal naują vertimą. Režisierius, Paryžiaus nacionalinės konservatorijos absolventas, debiutavo 1995 m. spektakliu „Karaliaus Toto gyvenimo istorija“ pagal Antonino Artaud kūrinį. 2005 m. stažuotę Londone baigęs „Ričardo II“ spektakliu, juo režisierius prisistato ir Avinjono publikai. Po Jeano Vilaro 1947 m. ir Ariane Mnouchkine 1983 m. spektaklių – tai trečias šios Shakespeare’o tragedijos pastatymas Prancūzijoje. Nors pats Sastre’as vadinamas gana kontroversišku režisieriumi, organizatoriai nusprendė surizikuoti... Vis dėlto klasika darosi vis retesnė Avinjone, ir prancūzų kritikai vis labiau kuklinasi, klausdami: „Ar Avinjono festivalis tebėra Avinjono festivalis? Ar jis tapo kažkuo kitu, pavyzdžiui, Briuselio šiuolaikinio meno virtina – „Kunsten Festival“?“

Per penkerius metus festivalis buvo įvairiai aptarinėjamas, tačiau ne tik „nenusilpo“, bet ir ėmė diktuoti teatrines madas, o asocijuotų menininkų principu formuojama programa pasirodė kaip reta išmintingas sumanymas. Tad net ir turint labai mažai klasikos Popiežių rūmų scenoje, ji, tik kitais pavidalais, pasirodo kitose festivalio aikštelėse. Kaip naujos senųjų interpretacijos šįkart pristatomi flamando Guy Cassiers’o „Žmogus be savybių“ pagal Roberto Musilio romaną, iš Rytų Vokietijos kilusio Andreaso Kriegenburgo „Procesas“ pagal Franzą Kafką, italo François Orsoni statytas Bertolto Brechto „Baalas“, prancūzo Christophe’o Feutrier „Kliedesys dviem“ pagal Eugène’o Ionesco pjesę. Be to, šįmet kaip bendros produkcijos bus suvaidinti vokiečių dramaturgo bei režisieriaus Falko Richterio ir prancūzo Stanislaso Nordey, taip pat Richterio ir olandės šokėjos bei choreografės Anouk van Dijk spektakliai.

Iš 38 šįmet festivalyje rodomų spektaklių 11 – šokio. 1966 m. pirmą šokio spektaklį čia parodė paties festivalio įkūrėjo Vilaro palaimintas Maurice’as Bejart’as. Nuo šiol šokio teatras yra neatsiejama Avinjono pagrindinės programos dalis. Joje – bene kasmet festivalyje prisistatančių Alaino Platelio, Josepho Nadjo, taip pat choreografo iš Kongo Faustino Linyekulos, šveicarės Cindy Van Acker, prancūzo Boriso Charmatzo ir kt. spektakliai.

Būtent muzika, anot organizatorių, šįkart persmelkia daugelį festivalio renginių. Muzikalumas – išskirtinis ne tik Marthalerio teatro ar Cadiot tekstų, bet ir kitų menininkų kūrybos bruožas, leidęs programoje atsirasti šokio su cirko elementais, apskritai muzikiniams spektakliams, kuriuose muzika yra svarbiausias veikėjas. Vienas tokių spektaklių – „Zimmermann&de Perrot“ grupės (scenografo Martino Zimmermanno ir dailininko bei savamokslio diskotekų vedėjo Dimitri de Perrot) iš Ciuricho ir jaunuolių iš Maroko pasirodymas „Chouf Ouchouf“, kuriame susipina muzika, šokis ir tradicinė marokietiška akrobatika. Na o vienas Platelio ir grupės „Les ballets C de la B“ spektaklių – „Out of Context. For Pina“ – skiriamas Pinai Bausch atminti.

Marthalerį įkvepia ne tik įvykiai, bet ir vietos bei miestai, kuriuose jis lankosi. „Papperlapapp“, kur režisierius, jau pavadinime užkodavęs nuorodą į popiežių miestą ir vokiškai nieko nereiškiantį plepėjimą, su įprasta jam ironija „verčia“ Popiežių rūmų istorijos puslapius. Prancūzų kritikai, iki šiol nestokoję pagyrų Marthalerio kūrybai, „Papperlapapp“ sutiko ne itin entuziastingai: juokingas, šmaikštus, bet ne daugiau. Užtat labai laukiama pirmą kartą Prancūzijoje rodomo 2005 m. Marthalerio sumanyto spektaklio „Apsiginti nuo ateities“, sukurto apsilankius Vienos Otto Wagnerio ligoninėje, kuri 1940–1945 m. buvo tapusi psichiškai nesveikų ligonių eksperimentų teritorija. Na o tie, kurie šįmet nepasiekė Avinjono, „Papperlapapp“ galės pamatyti liepos 17 d. per „Arte“ televiziją.

Parengė R. V.



„7 meno dienos“ Nr.28 (904), 2010-07-16

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti