Šįmet festivalio konkursinėje programoje dalyvavo penkiolika spektaklių. Tačiau jie nebuvo vieninteliai, kuriuos Tartu gyventojai ir svečiai galėjo pamatyti. Šįkart prie „Dramos“ prisišliejo „Mažoji drama 2009“ („DRAAMAKE 2009“), skirta jaunajai teatro publikai, bei Baltijos šalių teatro festivalis „Mūsų drama 2009“ („OmaDRAAMA 2009“). Čia kaip nacionalinės dramaturgijos pastatymas spektakliu „Dekalogas“ prisistatė teatras „Utopia. „Dramos“ festivalio svečio teisėmis Tartu aplankė latvių režisieriaus Alvio Hermanio pastatymas „The Sound of Silence“, priminęs apie nuotaikingus hipių laikus.

Kadangi „Drama 2009“ festivalis neturėjo jokių teminių kontūrų, spektaklių problematikos diapazonas apėmė vidurio amžiaus krizės ir žmonių susvetimėjimo klausimus, meno esmės ir būtinumo analizę. Galbūt dėl šios priežasties į festivalio spektaklius norisi pasižiūrėti per teatrališkumo prizmę.

Neapčiuopiamos ribos

Iš festivalyje matytų bene didžiausią įspūdį paliko teatro NO99 spektaklis „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam kiškiui“. Čia atsigręžiama į teatro vidų: ieškoma meno egzistavimo prasmės, kalbama apie menininkų ir valdininkų santykius, meno poveikį žiūrovams. Režisieriai Tiitas Ojasoo ir Ene-Liisas Semperas sceninį kūrinį sulipdė iš improvizacinių etiudų-žaidimų ir tarsi per nedideles repeticijų pertraukėles vykstančių teatro trupės pokalbių. Vieną po kitos scenas, kuriose aktoriai vaizduoja kokius nors veikėjus (pavyzdžiui, olimpinių žaidynių dalyvius), keičia tos, kuriose personažai tarsi išnyksta. Teatro trupė vaidina teatro trupę. Vaidina taip, kad atrodo, jog nevaidina - NO99 teatras stanislavskiškąjį „būti scenoje“ papildo žodeliu „savimi“.

Viename epizodų aktoriai tarytum pabrėžia judėjimo patrauklumą. Perimdami partnerių idėjas, jie vienas po kito įsijungia į teatrinį žaidimą, džiaugiasi galimybe būti ir kurti kartu. Nepaliaujamas judėjimas traukia žiūrovų dėmesį: įdomu stebėti, kai aktoriai skirtingai susikabina, sudarydami įvairius, kartais sunkiai įvardijamus junginius, ar atsiplėšia vienas nuo kito, pasklisdami po sceną. Tačiau ši pramoga netikėtai nutrūksta: vienas iš aktorių „užsižaidęs“ čiumpa partnerės suknelę - laimė, jį sulaiko kolegos. Taip, teatras - patrauklus žaidimas, bet ir pavojingas. Kartais nepajutęs gali peržengti sunkiai apčiuopiamą ribą.

Apie kai kurias ribas festivalyje prabilo ir Tartu naujojo teatro spektaklis „Gyvenimai“ (rež. Andresas Keilas). Jo pagrindas - tikros Estijos prostitučių gyvenimo istorijos, pokalbių forma užrašytos ir išleistos knyga „Tylos balsai 2“ („Vaikijate hääled 2“, 2001). Vaidinanti trijulė (dvi aktorės ir pats režisierius) spektaklį papildė ir savais vaikystės, paauglystės prisiminimais. Autobiografiniai intarpai, aktorių pasirinktas siauras veikėjų vaizdavimo diapazonas bei trumpi, vieni į kitus panašūs pasakojimai, kurie nepanoro jungtis į vientisą tekstą, atrodė rimta paraiška neteatrališkumui. Tačiau toks bandymas nelabai pasiteisino - žiūrovai buvo panardinti į monotonijos upę. Vengdamas teatrališkumo, spektaklis neteko gyvybės.

„Gyvenimai“ domėjosi ne vien prostitučių kasdienybe, bet ir kaip moterys jomis tampa. Daugelis spektaklyje papasakotų istorijų rodo, kad tokios profesijos pasirinkimas dažniausiai būna tik nesėkmių virtinės tęsinys. Moterys nepuola į prostituciją kaip į bedugnę, o lėtai leidžiasi nuožulniu šlaitu ir dažniausiai - ne savo noru. Todėl riba tarp moralu ir amoralu labai trapi - juk ją brėžia tik žmogaus protas, dažnai neįvertinęs visų aplinkybių.

Pastarąją ribą užčiuopti bandė ir NO99 spektaklis. Vienas iš aktorių, paklaustas apie meno misiją, atsakė: „Tikiu, kad menas žmogų gali padaryti geresnį“. „Tai parodykite ką nors, kas mane padarytų geresnę“, - tarė Kultūros ministrė, vaidinama aktorės Marikos Vaarik. Ši veikėja spektaklyje vis aplanko trupę su „genialiomis“ idėjomis arba ateina pasiteirauti, kaip sekasi kurti naują spektaklį. Aktorius priėjęs ją pabučiuoja. Likusieji paseka juo ir pasikeisdami Kultūros ministrę išbučiuoja. Po tokio ritualo moteris sutrikusi išbėga iš scenos. Gerumo pasirodė per daug. Geri ketinimai virto nepadoriu poelgiu. Kada? Kurią akimirką?..

Vaizduotė

Kiek gyvenimo realybės turėtų likti scenoje, kad spektaklis neprarastų meniškumo? Tokį klausimą spektaklyje „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam kiškiui“ iškelia NO99 aktoriai, kai scenoje besibučiuojančiųjų pora neva apvemia vienas kitą. Žiūrovai mato, kaip aktoriai geria vandenį, kurį paskui išspjauna, todėl realybės iliuzija sugriaunama ir šios scenos stebėtojai atleidžiami nuo prievolės pasišlykštėti neskaniu tikroviškumu. Naudodamiesi žiūrovų vaizduotės galiomis ir taip išlaikydami sceną meniškai patrauklią, aktoriai sukuria kuriozinės situacijos prielaidą ir žvelgia į ją su ironija.

NO99 trupė tiki žiūrovų fantazijos galimybėmis ir daug išlošia. Vieną spektaklio sceną galima suprasti netgi kaip tikrą pripažinimą, kad tie, kurie sėdi už „ketvirtosios sienos“, teatrui yra gyvybiškai svarbūs. Prie pirmųjų žiūrovų eilių aktoriai pritvirtina virvę, laikančią scenos viduryje kabantį masyvų objektą, kurį beveik rituališkai patys sumontuoja iš sofos, kėdžių, lentų ir kitų rakandų. Pakabinusi tokį svarmenį, trupė ima bėgioti po juo: kiekvienas tarytum nori išbandyti savo laimę - nukris ant jo ar ne. Adrenalinas būtinas kūrybai. Ekstremalios situacijos - pagalbinė priemonė aktoriui, siekiančiam tobulinti savo improvizacinius įgūdžius.

Bene atviriausias fantazijų įgyvendinimams scenoje - lėlių teatro menas. Jame įmanoma pabėgti nuo aktoriaus fiziškumo ir kurti magišką iliuziją. Festivalyje „Drama 2009“ buvo pristatytas tik vienas lėlių spektaklis - Estijos lėlių teatro „Lošėjai“ (rež. Jevgenijus Ibragimovas) pagal to paties pavadinimo Nikolajaus Gogolio pjesę. Satyrinę komediją apie kortų sukčių, kurį apgauna jo sėbrai, estų lėlininkai paverčia šiurpoku reginiu su fantastikos ir siaubo elementais. Tamsios scenos viduryje apšviestas tik kortų stalas - beveik visas spektaklio veiksmas vyksta prie jo; lošėjai kortuoja, kalbasi, geria, rezga planus, kaip išlupti iš vieno dvarininko pinigų. Keičiantis scenoms, kinta kortų stalo ir prie jo sėdinčiųjų dydis - tarytum į juos kas nors žiūrėtų tai iš arti, tai iš toli. Galiausiai, spektaklio finale, vieną iš sukčių pasiglemžia milžiniškos rankos - lošiama buvo blogio karalystėje.

Visai priešinga nuotaika gyveno Rygos naujojo teatro atvežtas spektaklis „The Sound of Silence“. Bendrabučio kambariuose, tarp menamų sienų, spektaklio veikėjai mokosi bučiuotis, pavydėti, ieško įvairių svaiginimosi būdų, tuokiasi, augina vaikus ir kt. Spektaklis aprėpia žmogaus gyvenimo laikotarpį nuo paauglystės išdaigų, asmenybės formavimosi iki tada, kai gyvenimas tampa bejausme rutina, o brangiausi lieka jaunystės prisiminimai. Žmogaus gyvenimo turinys per šimtmečius toks pats, keičiasi tik forma.

Režisierius ir aktoriai spektaklį kuria iš trumpų etiudų, kuriuos sujungia „gėlių vaikų“ laiko atmosfera. Ji ir tampa svarbiausiu akcentu. Hipių gyvenimo džiaugsmo filosofija diktuoja žaismingą, netikėtą ir nuoširdų spektaklio požiūrį į vaizduojamas kasdienybės situacijas. Pavyzdžiui, į sceną vorele įėjęs nėščiųjų būrelis po kurio laiko vienu metu pradeda gimdyti (visus vaikus priimti tenka dviem jaunuoliams). „The Sound of Silence“ - spektaklis be žodžių, t.y. žodžiai skamba, bet tik „Simon & Garfunkel“ dainose. Muzika spektaklyje virsta nedideliu stebuklu. Ji saugoma trilitriniuose stiklainiuose, girdima panirus į vandenį. Muzika - prisiminimų šaltinis tiems, kurie jau nebejaučia džiaugsmo gyvendami.

Gebėjimas būti kartu

Viename „The Sound of Silence“ epizodų metaforiškai kalbama apie svajonių grožį ir lengvumą. Aktoriai susėdę ant grindų žaidžia balta plunksna - pūsdami stengiasi ją išlaikyti ore, daro tai ramiai, neskubėdami, klausydamiesi švelnios melodijos. Iš, atrodytų, paprastų dalykų sukuriama trapi poetinė atmosfera. Trupės ansambliškumas, gebėjimas išlaikyti judesio ramybę atskleidė metaforos grožį.

Kaip svarbu aktoriui jausti partnerį, parodė VAT teatro spektaklis „Mizantropas“ (rež. Margusas Zohneris) pagal to paties pavadinimo Moliêre'o komediją. Nuolatinė žodžio ir veiksmo paralelė - režisieriaus pasirinktas raiškos būdas, kūręs intensyvų spektaklio tempą. Svarbiausia - viskas greitai. Deja, per skubėjimą nukentėjo kokybė. Įsimylėjėlių dialogas, galėjęs būti gražiu šokio duetu, tapo negrabių veiksmų virtine, kuri blaškė mintį ir neleido atsiskleisti veikėjų emocinei kaitai. Rūpintis, kad partnerė nusileistų ant grindų nesusižalojusi, be abejo, būtina, bet žiūrovas to neturėtų pastebėti (nebent, žinoma, to siekiama).

Vizualus „Mizantropo“ sprendimas siūlė irealią veiksmo vietą. Aktoriai naudojosi menamais daiktais ir juos kreida pažymėdavo juodoje sienoje arba ant grindų. Imdamas knygą iš nupieštos lentynos, aktorius nutrindavo jos piešinį, o palikdamas ją ant nupiešto stalo - nubrėždavo kontūrą. Gyvai kuriama pieštinė scenografija, stilizuoti „nespalvoti“ kostiumai su užrašytais veikėjų vardais, nubalinti aktorių veidai kūrė teatrališką iliuzijų pasaulį. Savitą pasaulį.

Ne visiems teatro savitumą lemta suprasti. NO99 spektaklyje „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam kiškiui“ Kultūros ministrei retai kada pavykdavo susikalbėti su trupe. Ryžtingais žingsniais įsiverždavusi į repeticijų erdvę, valdžios atstovė entuziastingai rėždavo kalbas. Ši moteris - iš kito pasaulio, ji kitaip suvokia meną, kitokie klausimai jai rūpi. Aktorė Marika Vaarik kiek ironizuodama kūrė ministrės personą, nors nevaizdavo jos vienpusiškai. Nuolatinė trupės lankytoja - tai po didžiule kauke pasislėpęs jautrus žmogus. Susikalbėti su kauke, žinoma, sunku, bet su pasislėpusiu žmogumi bendrą kalbą gal pavyktų rasti? Nesusikalbėjimą, vienas kito nesupratimą NO99 teatras vaizduoja kaip bene didžiausią problemą, užkertančią kelią produktyviai menininkų ir valdžios atstovų partnerystei.

Kiškiai parodoje

Kaip vertinti tai, kas nepažįstama ir nesuprantama, kas netelpa į jokius apibrėžimų rėmus? NO99 spektaklyje trys kiškiai lankėsi parodoje, žiūrinėjo eilute iškabintas fotografijas. Pamatę prie sienos lenta prispaustą žmogų, kiškiai sutriko. Ar tai ekspozicijos dalis? Tokio objekto eksponatų sąraše nėra...

Pastarajame epizode NO99 ironizuoja valdžios atstovų meno neišmanymą (Estijos kultūros ministrės Laine Jänes pavardė reiškia „kiškį“). Tačiau kiškio kostiumu galima būtų aprengti ir ne vieną festivalyje „Drama 2009“ dalyvavusį spektaklį. Tik rašyti įdomiau apie tuos, kurie provokuoja susimąstyti.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.36 (865), 2009-10-09