Pakaktų jau vien to, kad šiais metais įgyvendintos dvi XX a. pirmosios pusės lietuvių muziejininkų ir kultūrininkų svajonės - Vilniuje duris atvėrė Nacionalinė dailės galerija ir Bažnytinio paveldo muziejus. Nespėliojant, kada vėl Vilniuje per metus atsiras du iškilūs muziejai, abiejų jų reikšmę ir visą įmanomą poveikį tolesniam kultūriniam ir meniniam diskursui bei kultūrinei Lietuvos savivokai vargu ar galima pervertinti.

Apie Nacionalinę galeriją jau gana daug parašyta, vyksta diskusija dėl jos koncepcijos įgyvendinimo. Bažnytinio paveldo muziejus ginčų kol kas nesukėlė, kas savaime jau įdomu. Galbūt tai, kad muziejus įsikūrė atnaujintoje, bet jau muziejine buvusioje erdvėje, bei tai, kad ekspozicijos branduolį sudaro Lietuvos visuomenei jau pristatytas Vilniaus katedros lobynas, kažkaip užslėpė reiškinio naujumą? Jei taip, norėtųsi tikėtis, kad Bažnytinio paveldo muziejaus veidas ryškės įsibėgėjant jo veiklai ir apie jį bus kalbama.

Pirmiausia dera pabrėžti, kad Bažnytinio paveldo muziejus yra privatus. Jo steigėjas - Vilniaus arkivyskupija. Muziejus įrengtas ir išlaikomas Katalikų bažnyčios lėšomis. Muziejaus tikslai steigėjų nusakyti cituojant Popiežiškosios kultūros tarybos dokumentą „Pastoracinė muziejų funkcija“: „Bažnytiniai muziejai yra „ne bedvasių radinių saugyklos, bet gyvos vietos, kur perduodamas tikinčiųjų bendrijos genijus ir dvasingumas.“ (Jonas Paulius II) Todėl bažnytinis muziejus nėra pasenusių objektų rinkinys: tai visateisė sielovados institucija, sergstinti bei atverianti kultūrines vertybes, kurios „kadaise tarnavo Bažnyčios misijai“ ir dabar reikšmingos istoriniu meniniu požiūriu. Jis suvoktinas kaip krikščioniškosios evangelizacijos, dvasinio ugdymo, kultūrinio lavinimo, mėgavimosi menu ir istorijos pažinimo priemonė.“

Apie šiuos siekius atitinkančio muziejaus Vilniuje steigimą Vilniaus arkivyskupas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis paskelbė 2005 metais. Per ketverius metus savo patalpų dar neturėjęs muziejus, pasinaudojęs Lietuvos nacionalinio muziejaus metodine pagalba, jo patalpose surengė dvi parodas, kuriose pristatė Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose saugomas kultūros vertybes. Parodų koncepcijoje sielovadinė būsimo muziejaus funkcija galėjo būti numanoma, bet jose vis dėlto vyravo „mėgavimasis menu“.

Estetinis pradas visus kitus kol kas lenkia ir ką tik atidaryto muziejaus ekspozicijoje. Turint omenyje meninę muziejaus patalpų ir eksponatų vertę, to išvengti yra sunku. Ir būtų keista, jei būtų stengiamasi menkinti išskirtinių kultui skirtų taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūrinių meniškumą. Akivaizdu, kad ekspozicijoje stengiamasi atskleisti Lietuvos „tikinčiųjų bendrijos genijų ir dvasingumą“. Vis dėlto apžiūrint ekspoziciją ir susipažįstant su naujojo muziejaus veiklos gairėmis kyla klausimas, kaip muziejuje planuojama, cituojant programines jo įkūrimo nuostatas, vykdyti krikščioniškąją evangelizaciją, dvasinį ugdymą ir istorijos pažinimą.

Muziejaus atidarymui išleistas vadovas (trumpesnę garsinę jo versiją lankytojai gali išklausyti apžiūrinėdami ekspoziciją) pristato ne tik atskirus eksponatus, bet ir aptaria jų tipus, informuoja apie toli gražu ne visiems pažįstamų daiktų paskirtį. Atskirai, nors ir trumpokai, apžvelgiama bernardinių vienuolyno, kurio sudėtinė dalis yra muziejus, istorija.

Muziejus įsikūrė restauruotoje Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje - viename iškiliausių XVII a. pirmosios pusės Vilniaus ir Lietuvos architektūros paminklų. Ši 1947 m. uždaryta ir nuo joje buvusios dailės „apvalyta“ bažnyčia kelis dešimtmečius veikė kaip Architektūros muziejus. Ir tais laikais, braunantis pro stendus su brėžiniais ir maketais, buvo įmanoma suvokti bažnyčios erdvę, apžiūrėti jos centrinio altoriaus architektūrinį rėmą bei fundatoriaus Leono Sapiegos, jo palikuonių ir giminaičių antkapius. Tačiau tik dabar, po restauracijos, skoningai ir tikslingai apšviesta bažnyčios erdvė, kurios negožia skaidrios naujojo muziejaus vitrinos, atsiskleidė visu savo darnumu ir santūriu iškilmingumu. Į savo senąsias vietas sugrįžo dalis bažnyčioje buvusių paveikslų ir tokiu būdu „atgijo“ centrinis altorius. Manau, lankytojams būtų įdomu ir informatyvu pagrindinės ekspozicijos prieigose pamatyti, kaip atrodė bažnyčios vidus iki jos uždarymo ir šoninių altorių sunaikinimo ir kaip interjeras atrodė, kai čia buvo Architektūros muziejus.

Ekspozicija parengta su Kelno arkivyskupijos pagalba. Jos branduolį, kaip minėta, sudaro Vilniaus katedros lobynas, ir tai, matyt, lėmė, kad jos kūrėjai pasirinko ne istorinį, apžvalginį dėstymą, o pateikė eksponatus taip, kaip jie pateikiami Vakarų Europos katedrų lobynuose - pabrėžiant atskirų eksponatų vertę. Bendras ekspozicijos vaizdas netiesiogiai primena Tridentinės reformos laikų (būtent tada buvo pastatyta Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir sukurta dauguma muziejuje eksponuojamų darbų) šventovės interjerą. Tokiam vaizdui išradingai panaudoti skirtingi ekspozicijos lygiai - žiūrovų akių aukštyje, taip pat aukščiau ir žemiau. Tokiu būdu subtiliai panaikinamas ekspozicijos muziejiškumas, žiūrovas juda ir žvalgosi taip, kaip ir dera bažnyčios interjere.

Įdomu, kad ekspozicijos kūrėjai nusprendė tiek dėmesio ir vietos skirti antepedijams - savotiškiems altoriaus stalo ekranams, beveik visiškai išnykusiems iš šiuolaikinių bažnyčių. Jiems eksponuoti įrengtos, sakytum, altoriaus stalo rekonstrukcijos. Puošnūs, dekoratyvūs antepedijai drauge su vitrinose išstatytais liturginiais rūbais labai praturtina santūrią bažnyčios interjero spalvų gamą. Kūriniai parinkti tokie, kad jų išskirtinumas derėtų su tipiškumu. Daiktai sugrupuoti pagal paskirtį (monstrancijos, relikvijoriai, mišių taurės, bažnytiniai rūbai) ir pagal epochas, taip leidžiant suvokti, kaip skirtingi meistrai, naudodami skirtingas medžiagas, kūrė tos pačios paskirties daiktus. Ateityje tikriausiai atsiras galimybių išsamiau lankytojams pristatyti tų daiktų funkciją ir kai kurių itin iškilių kūrinių teologines programas.

Be liturginės dailės, muzi...