Festivalį atidarys pripažinto kino kūrėjo Ango Lee filmas „Jamam Vudstoką“ („Taking Woodstock“, JAV, 2009). Režisierius sako, kad šis filmas - tai reakcija į šešias tragedijas, kurias sukūrė per pastaruosius trylika metų. Tarp tų tragedijų - „Kuprotas kalnas“, „Geismas, įspėjimas“. Naujasis filmas labiau primena tuos, kurie atnešė tarptautinę šlovę nežinomam Honkongo režisieriui, kad ir „Auksiniu lokiu“ apdovanotą „Vestuvių banketą“. „Jamam Vudstoką“ - tai sugrįžimas į 7-ąjį dešimtmetį. Pavadinime nurodytas garsus muzikos festivalis, bet filme šis vienas svarbiausių kontrkultūros įvykių parodytas netradiciškai.

Filmas sukurtas pagal autobiografinę Ellioto Tibero knygą. Tai pasakojimas apie interjero dekoratorių, kuris sugrįžta iš Niujorko į mažą provincijos miestelį. Eliotas nori padėti savo tėvams ir išgelbėti juos nuo bankroto. Kartu jis išgyvena ir vidinę krizę, slepia savo homoseksualumą. Netikėtai pasitaikiusi galimybė surengti roko muzikos festivalį apvers miestuko gyvenimą aukštyn kojomis. Provincialų ir spalvingų hipių (jų susirinko per 500 tūkstančių) susitikimas neišvengiamai sukels daugybę komiškų situacijų. Vudstokas pakeis ne tik Elioto, bet ir visos kartos gyvenimą. Šiame filme nepamatysime didžiųjų Holivudo žvaigždžių. Pakvietęs vieną pagrindinių vaidmenų suvaidinti komiškų šou garsenybę Demetri Martiną, režisierius greitai suprato, kad kiti aktoriai turės prisitaikyti prie natūralistinės komiko vaidybos.

Sandanso kino festivalio specialiuoju žiuri prizu apdovanotas debiutinis Lynn Shelton filmas „Lemtingoji diena“ („Humpday“, JAV, 2009) bando suprasti, kas yra vyrų draugystė. Du draugai Benas ir Endriu netikėtai susitinka po dešimties metų. Benas sukūrė šeimą ir turi gerai apmokamą darbą, Endriu bastėsi po platųjį pasaulį. Po svingerių vakarėlio ir rimtų vyriškų kalbų Endriu pasiūlo Benui sugulti į lovą, įjungti kamerą, aistringai pasimylėti ir viską nufilmuoti. Tai visai ne pornografija, o aukšto lygio meninis projektas...

Malaizijoje sukurta režisieriaus Yeo Joon Hano muzikinė satyra „Visi bilietai parduoti“ („Sell Out!“, Malaizija, 2008) tyčiojasi iš vartotojų visuomenės, didžiųjų korporacijų ir televizijos. Režisierius parodijuoja vadinamuosius realybės šou, reitingus, reklamai atsiduodančias žvaigždes ir net Wong Kar-way'ų. Paklaustas, kodėl jo filme tiek daug absurdiškų situacijų ir dialogų, Yeo Joon Hanas sakė, kad tai, apie ką jis norėjo kalbėti filme, iš tikrųjų yra sudėtinga ir liūdna. Jei jis būtų prabilęs rimtai, filmas būtų pernelyg sunkus.

Režisierė Sophie Barthes taip pat mano, kad apie rimtus dalykus reikia kalbėti linksmai. Jos filme „Atšalusios sielos“ („Cold Souls“, JAV, Prancūzija, 2009) Karlovy Varų kino už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Paulas Giamatti „persikūnija“ į Niujorko teatro aktorių Paulą Giamatti, vaidinantį spektaklyje pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“. Aktorius taip įsijaučia į vaidmenį, kad jam sunku grįžti į realų gyvenimą. Todėl jis atsiliepia į laikraštyje išspausdintą profesoriaus Flintsteino skelbimą: už simbolinį mokestį šis siūlo ištraukti kliento sielą ir laikinai ją užkonservuoti. Paulas išsinuomoja rusų poeto sielą. Bet didžiausios problemos prasideda tada, kai aktorius sužino, jog jo paties sielą kontrabandininkai išvežė į Rusiją. Paulas keliauja ieškoti teisybės į Sankt Peterburgą, kur gyvena jo sielą nelegaliai „pasiskolinusi“ graži ir netalentinga muilo operų aktorė. Filme taip pat vaidina Dina Korzun, Davidas Strathairnas, Emily Watson.

Kai kurie lietuvių kinematografininkai nuolat grasinasi kurti nacionalinį epą. Jiems vis neduoda ramybės Žalgirio mūšis, plėšikėlis Tadas Blinda. Juos turėtų sudominti rumuno Nae Caranfilo komedija apie rumunų kino epo sukūrimą „O po to tebūnie tyla“ („Restul e tacere“, „The Rest is Silence“, Rumunija, 2007). Veiksmas nukels į 1911-uosius. Bukareštas. Aktorius Grigorijus Ursaru nori sukurti filmą „Karas už nepriklausomybę“ ir ekrane atkurti lemtingą 1877 m. rumunų mūšį su turkais. Grigorijus nepasiduoda psichologiniam ir politiniam spaudimui, nors į projekto ratus pagalius kaišioja visi, kurie netingi, - vietos valdžia, scenarijų pavogti susimokę prancūzų prodiuseriai ir filmą finansavęs ekscentriškas bajoras.

Vienas finansiškai sėkmingiausių pastarųjų metų vengrų filmų - Gergely Fonyó „Pagaminta Vengrijoje“ („Made in Hungaria“, Vengrija, 2009) - taip pat nukels į praeitį, į 1963-iuosius, kai ne vienas Rytų Europos šalių gyventojas svajojo emigruoti į Vakarus. Bet paauglys Mikis kartu su tėvais yra priverstas grįžti į gimtąją Vengriją. Spalvingais marškiniais ir maištinga šukuosena pasipuošęs Mikis į Budapeštą atsiveža rokenrolo virusą. Tačiau seni draugai ir net vaikystės meilė Vera mano, kad jis yra parsidavėlis ir skundikas. Vienintelė galimybė įrodyti tiesą, pademonstruoti muzikinius sugebėjimus ir įgyvendinti beprotišką idėją - tai talentų šou...

Martino Carranzos ir Victorios Galardi komedija „Mieloji vienatvė“ („Amorosa Soledad“, „Lovely Loneliness“, Argentina, 2008) klausia, ar įmanoma išsigydyti nuo nelaimingos meilės. Filmo herojė Soledad (jaunojo Argentinos kino žvaigždė Ines Efron lietuvių žiūrovams pažįstama iš filmų „XY“ ir „Tuščias lizdas“) išsiskyrė su sužadėtiniu ir nusprendė dvejus arba trejus metus nesivelti į jokias meilės istorijas. Ji paniškai bijo vėl nusivilti. Vienišė įsijaučia į keistus kasdienius ritualus.

Puikiu aktorių ansambliu nustebins Adamo Ellioto filmas „Merė ir Maksas“ („Mary and Max“, Australija, 2009). Šioje juodojoje komedijoje vaidina Tilda Swinton, Philipas Seymouras Hoffmanas, Ericas Bana. Tai pasakojimas apie keistą aštuonmetės Merės iš Melburno ir 44-erių ekscentriško Niujorko gyventojo Makso draugystės istoriją. Mergaitė norėjo sužinoti, ar tikrai Amerikoje vaikai atsiranda konservuotų pupelių dėžutėse. Smalsioji Merė bedė pirštu į adresų knygą ir išsiuntė klausimėlį tiesiai nepažįstamajam Maksui, kuris gyvena savanoriškai atsiskyręs nuo pasaulio.

Pagal festivalio rengėjų inf.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.43 (872), 2009-11-27