Amerikiečių žurnalistė, rašytoja, Rytų ir Vidurio Europos problematikos žinovė Ruth Ellen Gruber knygoje „Virtualus žydiškumas. Iš naujo atrandant žydų kultūrą Europoje“ („Virtually Jewish: Reinventing Jewish Culture in Europe“) prikelia iš užmaršties 1920 m. Vienoje išleistą Hugo Bettauerio romaną „Miestas be žydų“ („Die Stadt ohne Juden“). Šis romanas, rašo Gruber, iš karto tapo bestseleriu: per nepilnus metus buvo parduota ketvirtis milijono egzempliorių, knygos pagrindu buvo pastatytas filmas, ji buvo išversta į daugelį Europos kalbų (1923 m. - į lenkų, net keli leidimai; 1926 m. - į anglų), netrukus Vokietijoje pasirodė Arturo Landsbergerio knyga „Berlynas be žydų“ („Berlin ohne Juden“).

Anot R.E. Gruber, romane „Miestas be žydų“ Hugo Bettaueris pasakoja tuo metu greičiau fantastine atrodžiusią istoriją apie Vienos žydus, kuriems palikus Austriją (po parlamento priimto įstatymo dėl žydų išvarymo) pradeda merdėti kultūrinis Vienos gyvenimas: laikraščiai net trenkia nuoboduliu, tuštėja kavinės, tyla intelektualinės diskusijos, bankrutuoja restoranai, kurortai, galiausiai šalies ekonomiką ištinka krizė. Gruber cituoja vieno romano herojaus žodžius: „Be žydų Viena eina šuniui ant uodegos. [...] Vieniečiai, ar jūs to nematote? Po dvejų, trejų metų gražioji, ištaigingoji, kultūringoji mūsų senoji sostinė taps pasigailėjimo verta skyle.“ Galiausiai rasinis įstatymas atšaukiamas ir romanas baigiasi pirmojo jauno žydo grįžimu į Vieną. Prie garsiosios Vienos rotušės jį entuziastingai sveikina susirinkusi minia, o miesto meras neslepia susijaudinimo ir apkabina jaunuolį sakydamas: „Mylimas mano žyde.“

To meto Europoje galima buvo pasišaipyti iš krikščioniškosios visuomenės, buvo galima apie tai kalbėti su ironija ar net sarkazmu. Šiandien, po 6 milijonų Europos žydų išžudymo, visa tai, deja, tapo graudžia tautine ir religine prasme beveik vienalyčių valstybių realybe.

2002 m. išleista R.E. Gruber knyga skirta žydų kultūros be žydų atgimimui Europoje. Atgimimui, atsiradusiam iš skausmingo suvokimo, kad šalia nebėra tų, su kuriais kažkada drauge gyventa. Atgimimui Austrijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Italijoje, Slovėnijoje.

Apie Lietuvą autorė nerašo.

***

Pavilnio karmeličių vienuolyno vyresnioji slėpė žydus. Šviesbruvas Jurekas Vilneris buvo jos numylėtinis. Juodu dažnai kalbėdavosi. Ji pasakodavo jam apie Dievą, jis jai - apie Marxą. O kai Jurekas kaip ryšininkas išvažiavo į Varšuvos getą, iš kurio jau nebegrįžo, paliko jai brangiausią savo daiktą - sąsiuvinį, kuriame įrašydavo jam labiausiai patikusius eilėraščius¹ .

Štai eilėraštis iš Jureko Vilnerio sąsiuvinio. Kas jo autorius, išsiaiškinti, ko gero, jau nepavyks:

O po dienos kitos jau

nebesusitiksim,

O po savaitės - jau

nebesisveikinsim,

O kitą mėnesį - jau ir pamiršim

vienas kitą,

Na o po metų - viens kito

nepažinsim.

Šaukia naktis virš juodos upės,

Pakėliau ją lyg karsto dangtį,

Gelbėk mane - ar girdi,

Myliu tave - ar girdi,

Jau per toli...² 

Tai žydo atmintis.

***

Neseniai vienas vidurinės kartos lietuvių rašytojas tarė: „Prieš karą tie žydai buvo visur - mokyklose, universitetuose, politikoje ir mus visus laikė už gerklės.“ Sustojau kaip įbesta, o rašytojas, iš lėto žingsniuodamas gatve, tęsė: „Gerai, kad jis pasidarbavo.“ Staiga, pajutęs, kad neseku iš paskos, atsigręžė, pamatė pasikeitusį mano veidą (pastabus - juk rašytojas) ir kažkaip labai atsargiai, netgi jautriai paklausė: „Tu ką, žydė?“ Akyse pamačiau susidomėjimą, vyriškai vaikišką pasididžiavimą, kad va, ėmė ir pasakė, bet svarbiausia, kažkokią keistą baimę ir sumišimą.

Po akimirkos atsitokėjau: „Nejau nežinai, kas yra Holokaustas, kas yra Aušvicas? Kas vyko Vilniuje, Kaune, Paneriuose, Lietuvos miškuose, ką darė lietuviai, mūsų, tavo ir mano tėvai, kuriais taip didžiavomės, nes kovojo už mūsų laisvę? Tu nežinai, kas mums atleista?³ “

„O kas vyko, kas atleista?“ - demonstratyviai beaistriu, beveik statistiniu visuomenės balsu atsakė klausimu į klausimą.

Tai lietuvio atmintis.

***

Daugelį metų lietuvių ir žydų dialogą Holokausto, tarpusavio santykių tema kaustė daugybė veiksnių (sovietinė ideologija, baimė, nenoras kalbėti apie savo kaltę ir savo skausmą...).

Šiandien - aiškinu sau pačiai - kausto dar ir tai, kad atmintis taip ir išlieka jų (Holokausto, pogromų ir žudynių aukų), o nežinojimas - mūsų.

***

Europoje darbas su atmintimi prasidėjo nuo klausimo apie save ir savo praeitį: „Tėve, ką tu veikei per karą?“ Šis klausimas išjudino laviną kitų, apie kuriuos diskutuota ir vis dar diskutuojama tūkstantinėse auditorijose arba prie milijoninę auditoriją sutraukiančių televizijos ekranų. Šiame istorinės sąmonės evoliucijos ir atminties ieškojimo kelyje buvo nueiti beveik visi kalbėjimo apie Holokausto istoriją, atmintį, traumą etapai: nuo tylėjimo, baimės kalbėti, tam tikrų klausimų vengimo, vėliau tam tikrų faktų kritikos, neigimo, iki tų faktų suvokimo, sugebėjimo suprasti tuos, kuriems nusikalsta, iki empatijos ir užuojautos, na ir galiausiai iki atgailos (moralinė ir materialinė kompensacija, restitucija ir pan., nors šie klausimai nėra šio pašnekesio tema).

1996 m. Amerikoje pasirodžiusi tada dar jauno mokslininko Danielio Jonah Goldhageno knyga „Uolūs Hitlerio budeliai. Paprasti vokiečiai ir Holokaustas“ („Hitler's Willing Executioners. The Ordinary Germans and the Holokaust“) dar tais pačiais metais buvo išversta į vokiečių kalbą. 150 tūkst. egzempliorių vokiečiai išpirko per kelias dienas. Ir nors Holokausto problematika jau buvo įsitvirtinusi vokiečių vadovėliuose, žiniasklaidoje (Niurnbergas, Eichmano procesas, televizijoje parodytas garsus amerikiečių režisieriaus Marvino Chomsky keturių dalių serialas „Holokaustas“, 1977 m.), taigi teoriškai, - ir visuomenės sąmonėje, ši knyga (vienų stipriai kritikuota, kitų - apdovanota) vokiečiams sukėlė šoką. Visuotinė diskusija, kurioje netrūko ir elito, ir vadinamųjų ordinary Germans argumentų ir „už“, ir „prieš“, lėmė, kad praėjus daugiau nei 50 metų po joje aprašomų įvykių, ši knyga tapo dar vienu esminiu žingsniu viešai ir atvirai kalbėti apie atmintį, istoriją, jos nutylėjimus ir tų nutylėjimų priežastis.

Panašią, o gal ir emocingesnę visuotinę diskusiją 2000 m. Lenkijoje sukėlė Jano Tomaszo Grosso knyga „Kaimynai“ („Sąsiedzi“). Joje aprašomus faktus apie tai, kaip 1941 m. liepą Jedvabno miestelyje šalia Lomžos niekieno neverčiami (kaip parodė vėlesnis tyrimas) kaimynai lenkai gyvus sudegino kaimynus žydus, komentavo visi: žymiausi istorikai, filosofai, Bažnyčios tėvai, žurnalistai, įvykių amžininkai, menininkai. Knyga tapo ne tik elito diskusijų, bet ir vadinamųjų kasdienių pokalbių, ginčų tema. Po šios visuotinės diskusijos, kurioje taip pat netrūko „už“ ir „prieš“, po politikų gestų, o svarbiausia, daugelio paprastų lenkų jų dialoge su žydais ištarto „prašau atleidimo“, žymi visuomenės dalis išgyveno katarsį⁴ .

Straipsnio apimtis neleidžia plačiau komentuoti visuomenės debatų turinio ar to, kas išryškėjo paraštėse.

Svarbu, kad šie faktai - pakartosiu dar kartą: pogromuose ir naikinant žydus niekieno neverčiami ir nevykdydami niekieno įsakymų dalyvavo paprasti žmonės, kaimynai - buvo aptariami viešai. Svarbu, kad ilgai stovėjusi tylėjimo siena pagaliau griuvo. Svarbu, kad galiausiai tos diskusijos parodė ne tik kuriame demokratijos raidos etape yra šių šalių visuomenės, bet ir tai, kaip - ugdydamos kritinį požiūrį į savo tautą, laikytą neginčijama auka, - jos traktuoja savo praeitį, kaip dirba su atmintimi, kaip nuo amnezijos einama prie empatijos, nuo gal ir nesąmoningo nežinojimo prie žinojimo, na ir galiausiai, - prie domėjimosi atgimstančia žydų kultūra, jautraus dėmesio dažnai nedidelėms tų šalių žydų bendruomenėms, prie to, kad atmintis įpareigoja.

***

Atminties yra tik tiek, kiek prisimenama, kiek ištraukiama iš praėjusių įvykių, perskaitytų knygų, prakalbėtų su kitu valandų, žiūrėtų filmų archyvo. Kiekvienas skaitymo, žiūrėjimo, pokalbio su kitu atvejis nėra neutralus - jis angažuoja, duoda postūmį ne tik minčiai, bet ir atminčiai. Individualiai ir kolektyvinei. Atminčiai, kuri leidžia ne tik geriau pažinti istoriją, bet ir emocionaliai ją išgyventi, kartu išdrįstant prisiimti kito išgyvenimų, kito prisiminimų naštą. Atmintis pasižymi keista savybe paversti kito - tokią kitokią, tokią unikalią - atmintį sava.

***

1985 m. pasirodžiusiame Claude'o Lanzmanno filme „Shoah“ Janas Karskis (Lenkijos vyriausybės išeivijoje Antrojo pasaulinio karo metais pasiuntinys) stengiasi, bet neįstengia (ir galiausiai nutyla) papasakoti apie dvi valandas trukusį apsilankymą Aušvice: „Tai nebuvo pasaulis, tai nebuvo žmonės, nebuvau vienas jų, nepriklausiau jiems, niekada nieko panašaus nebuvau matęs, niekas anksčiau nebuvo aprašęs tokios realybės, jos neperteiks joks dailės kūrinys, joks filmas [...] ir taip grįžome namo.“

Aušvicas, sakė Alvinas Rosenfeldas, nėra metafora. Aušvicas, sakė Elie Wieselis, neigia bet kokią grožinės literatūros formą, o romanas apie Aušvicą arba nėra romanas, arba jis ne apie Aušvicą.

***

Šiandien, kai jau daug kas aprašė ir daug kas filmuose ir meno kūriniuose parodė „tokią realybę“, kai sunku suskaičiuoti, kiek pasaulio bibliotekose yra knygų Holokausto, žydų istorijos, kultūros, santykių su kitomis tautomis, antisemitizmo temomis, norėčiau klausti: kas gi padaryta Lietuvoje ir ką darome ne taip? Ir kodėl - stebint pritrenkiantį mūsų visuomenės abejingumą, pakantumą antisemitizmui arba atminties redukavimą iki paviršutiniško, stereotipų kupino neva žinojimo, taip lengvai pasiduodančio manipuliacijoms, - apima jausmas, kad nedidelės žmonių saujelės pastangos gaivinti atmintį tam tikra prasme pasmerktos pralaimėjimui?

***

Vienos svarbiausių studijų apie Holokaustą „Šiandiena ir Holokaustas“ („Modernity and the Holocaust“, 1993) autorius, žymus sociologas Zygmuntas Baumanas, rašydamas apie Holokaustą kaip apie šių dienų visuomenės, civilizacijos ir kultūros problemą, įvardija ir du pagrindinius atminties apie Holokaustą marinimo veiksnius. Pirmasis - tai Holokausto redukavimas iki specialios disciplinos, tiriamos moksliniuose institutuose, inicijuojamos specialių fondų, aptariamos mokslinėse konferencijose ir atskirtos nuo visuomenės teorijos bei praktikos. Antrasis yra susijęs su Holokausto retušavimu, kai apie jį prisimenama tik atitinkamų iškilmių proga. Tokį atminties marinimą Baumanas vadina „moralę raminančiais vaistais“, kuriuos labai noriai vartoja mūsų sąžinė.

Lietuviškai šios knygos neturime. Kaip ir daugelio kitų Holokausto bibliotekoje klasika tapusių knygų - Hannah Arrendt „Eichmanas Jeruzalėje. Reportažas apie blogio banalumą“ („Eichman in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil“, 1963), Raulio Hilbergo „Europos žydų sunaikinimas“ („The Destruction of the European Jews“, 1961), George'o M. Kreno ir Leono Rappoporto „Holokaustas ir žmoniškumo krizė“ („The Holocaust and the Crisis of Human Behavior“, 1994), net populiaraus italų filosofo Giorgio Agambeno „Kas liko po Aušvico“ („Quel che resta di Auschwitz“, 1998) ar skandalą sukėlusių Jonathano Littello „Maloningųjų“ („Les Bienveillantes“, 2006) etc.

***

Neseniai pasirodė R. Paknio leidyklos puikiai išleista Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės knyga „Žydai Lietuvoje: istorija, kultūra, paveldas“. Ji, kaip ir daugelis anksčiau išleistų, kaip ir vienas svarbiausių Aušvico liudijimų Primo Levi „Ar tai žmogus“, buvo plačiau neaptarta, nepagirta ir nepapeikta, o nusėdo į bibliotekų lentynas visuomenės tiesiog nepastebėta. Panašus likimas ištiko ir angliškai išleistas „Lietuvos sinagogas“, albumą, kuris tikrąja to žodžio prasme leidžia pamatyti, ką praradome. Išleistos, bet taip ir likusios nežinomomis, netrukus tapsiančios nupigintomis, o po kurio laiko galbūt ir abejingai sumaltomis į dulkes - tokį lietuviškai leidžiamų knygų žydų (ne vien Lietuvos) tema sąrašą galima būtų tęsti. Išimtį sudaro nebent tokios kontroversiškos knygos kaip N.G. Finkelsteino „Holokausto industrija“. Galbūt todėl net ir knyga apie žydus LDK neleidžia pabėgti nuo įtarimo šešėlio, kad rašydami apie žydus „laike be laužų“, kaip buvo vadinama bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė, tarsi vengiame kalbėti apie jų sunaikinimą.

***

Atmintis ir jos grąžinimas (bei formavimas) valstybės piliečiams - tai taip pat ir valstybės politikos uždavinys. Tai, ką individuali atmintis kaupia ir stengiasi išsaugoti, priklauso ne tik nuo asmeninių pastangų ir valios, bet ir nuo išorinio konteksto, socialinių ir kultūrinių sąlygų. Be valstybės pagalbos tiek individuali, tiek ir visuomenės atmintis bei darbas su ja dažnai yra bergždi dalykai (ką gali patvirtinti dar prieš kelerius metus gana sėkmingai veikusios, o šiandien dėl valstybės dėmesio stokos merdėjančios nevyriausybinės organizacijos).

Todėl mūsų valstybės autoritetai (vis dar) - prezidentas, ministras pirmininkas, Bažnyčios tėvai, inteligentai - turėtų viešai (pabrėžiu, viešai) kalbėti ne tik apie mūsų Garažą (garažus), ne tik apie tai, kad blogis buvo ir yra banalus, kad jis buvo ir yra racionalus⁵, bet ir apie tai, kad žmogžudystės nepateisina jokios istorinės išlygos. Tik toks kalbėjimo ir bendravimo su visuomene būdas aiškiai parodys, kad valstybės autoritetai vadovaujasi sąžinės ir moralinės pareigos diktuojamais argumentais.

***

Suprantu, kad lengva pasakyti, sunkiau padaryti, bet kai jau „pakėlę karsto dangtį“ atliksime Cicerono Simonido darbą, kai žinias apie jų atmintį paversime savo atmintimi, kai išsilaisvinsime iš kaltės, gėdos, tylėjimo ir nežinojimo, kai suvoksime etinį to žinojimo tikslą ir kas mums buvo atleista, tada, gal tik tada, vėl sugrįšime į tėvynę be laužų, į bendros atminties Itakę.

¹ Hanna Krall, Zdąžyc przed Panem Bogiem, Kraków, 2008, 95 p.

² Vertimas mano (R. R.)

³ Parafrazė Annos Achmatovos eilėraščio eilutei - „Tu nežinai, kas tau atleista...“

⁴ Panašią diskusiją sukėlė ir 2007 m. Amerikoje išleista J.T.Grosso knyga „Baimė“ („Fear“), kurios lenkiškas vertimas „Strach“ pasirodė 2008 m

⁵ Iš Cezary Wodzinskio korespondencijos su Zygmuntu Baumanu („Między anegdotą a dolwiadczeniem“, Gdansk, 2007, 191 p.)

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.43 (872), 2009-11-27