Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 3 (832), 2009 sausio 23 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Živilė Ramoškaitė: Veržlus šuolis pirmyn
Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas
Audronis Liuga: Idėjos teisė (17)
Programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė" peripetijos vykdytojų akimis
„Žiemos ekranų" retrospektyva
Moshe's Rozenthalio retrospektyvinė tapybos paroda Vilniaus rotušėje
„Artscape" projekto paroda galerijoje „Vartai"
Živilė Pipinytė: Kitas berniukas (3)
Nauji filmai: „Laumės vaikas" ir „Pasipriešinimas"
Paulina Pukytė: Kelmu per kaimą (1)
Rimo Tumino premjera Mažajame teatre

Rasa Vasinauskaitė

Naujausias Vilniaus mažojo teatro spektaklis - Antono Čechovo „Žuvėdra", užliūliuojantis savo lėta eiga, akį raminantis pastelinėmis spalvomis, verčiantis užmiršti viską už teatro sienų, šiandien gali būti tikras išsigelbėjimas pabėgti nuo tikrovės norinčiam žiūrovui. Atrodo, tai pirmas toks režisieriaus Rimo Tumino spektaklis, kuriame nėra nė menkiausios užuominos, kur ir kada gyvename, kas esame ir apie ką galvojame. Jo prieš kelerius metus statytos „Trys seserys", palyginti su „Žuvėdra", atrodo kaip dirglumo ir konfliktiškumo kamuolys, kuris riedėdamas grasinasi suniokoti per stebuklą išsaugotus jausmus ir gyvenimo troškimą.

Skirtumas tarp šių dviejų spektaklių akivaizdus. „Trys seserys" buvo statytos su kitais Mažojo teatro trupės aktoriais, iš dalies skirtos trims ryškioms jaunoms aktorėms ir atvėrė savitas Vaidos Būtytės, Valdos Bičkutės, Elžbietos Latėnaitės artistines individualybes.

 

Scena tarsi kvėpavo įkaitintų, nervingų santykių oru, ir iš pirmo žvilgsnio kakofoniška, aštriabriaunė „Trijų seserų" melodika įgydavo skausmingą intonaciją. Sakytum, čechoviškai negailestingą - ironišką, cinišką ar net sarkastišką - intonaciją, būdingą visoms jo pjesėms, nepaisant vodevilinio ar komedinio sluoksnio. Beje, regis, būtent ši intonacija (nekalbant apie jo dramaturgijos ypatumus) geriausiai atskiria Čechovą nuo Ivano Turgenevo - švelnesnio, atlaidesnio savo personažams autoriaus, iš kurio Čechovas ne tik mokėsi, bet ir kurį parodijavo. „Žuvėdra", be kurios legendinio premjerinio fiasko 1896 m. Aleksandros teatre Peterburge nebūtų prasidėjusi ir paties rusų autoriaus, ir režisūrinė rusų teatro reforma, taip pat turi parodinio užtaiso tiek Turgenevo, tiek ir tuometinio teatro bei literatūros atžvilgiu. Čechovas rašė: „Rašau ne be pasimėgavimo, nors baisiausiai laužau scenos reikalavimus. Tai komedija, trys vaidmenys moterims, šeši vyrams, keturi veiksmai, peizažas (vaizdas į ežerą); daug šnekų apie literatūrą, mažai veiksmo, penki pūdai meilės." Kas jau kas, bet inteligentiškasis Čechovas, kaip įrodo anglų mokslininkas Donaldas Rayfieldas, savo knygoje „Čechovo gyvenimas" beveik padieniui restauravęs dramaturgo gyvenimą, puikiai žinojo, kas yra tie „pūdai" meilės, dėmesys moterims ir jų dėmesys vyrams. Visose Čechovo pjesėse meilė vienaip ar kitaip „prislegia" skirtingiausius personažus, ir jų nerealizuoti jausmai bei svajonės per ilgą šio dramaturgo kūrinių interpretavimo istoriją įgavo pačius netikėčiausius pavidalus.

Žinoma, Čechovo pjesės nebeįsivaizduojamos be režisūrinės intervencijos. Su laiku ji stiprėjo, įvairėjo, tik įrodydama, kad Čechovo dramaturgija atlaiko viską, išskyrus monotoniją, o „čechoviškos atmosferos" spalvingumas ir poteksčių gilumas yra neišsemiami. „Žuvėdrai" režisieriaus ranka ypač reikalinga. Juk tenka ne tik suvaldyti įsisiautėjusias aistras, bet ir pusiau išsakytiems personažų prisipažinimams suteikti teatro formą. Arba suvis ją ištrinti, kaip tai padarė vengras Ãrpãdas Schillingas, atsisakęs bet kokio teatro užuominų, leidęs savo artistams tiesiog įsijausti į pjesės situaciją ir sukūręs su niekuo nesupainiojamą spektaklį-grynuolį.

Tarp „tradiciškesnių" neteko matyti „Žuvėdros", ignoravusios du Čechovui svarbius dalykus - ežerą ir teatrą, kurie ne vienam statytojui tapdavo atspirties tašku ieškant savos „pražudytos jaunystės ir talento" sceninės versijos. Juk kad ir kokią „Žuvėdros" liniją pasirinktų režisierius, niekur jam nepavyks pabėgti nuo „senų ir naujų formų" sankirtos, tiesiogiai ir metaforiškai dramaturgo supriešintos per skirtingą dviejų kartų požiūrį į meilę ir kūrybą. Ar tai būtų storiausiu ledu pasidengusi plynė, maudynėmis viliojantis baseinas, gresianti užželti pelkė, žaislinis sodybos ir apylinkių maketas, ar tiesiog blizgantys, vandens pilni cinkuoti kibirai - šis „burtų ežeras", anot daktaro Dorno, visus padarė nervingus. Įtraukdamas į meilės sūkurį, jis įtraukė ir į teatrą - ne vien pakrantėje suręstą, skirtą suvaidinti pirmai jauno Treplevo pjesei, bet ir teatro teatrą, kuriame vyksta nesiliaujančios varžytuvės tarp jaunesnių ir vyresnių, tikrų ir suvaidintų jausmų bei tikro ir tariamo talento. Nieko keisto, kad iki šiol „Žuvėdra" tiek jaunesniems, tiek vyresniems režisieriams bei aktoriams yra savo „formų" ir savo idealų esamo laiko ar esamos teatro tikrovės akivaizdoje išbandymas, vienais atvejais galintis suskambėti kaip įžūlus jaunystės protestas, o kitais - kaip tiesiog nemirštančios meilės scenai išpažinimas.

Tumino „Žuvėdra", atrodo, neturi nieko bendro su ligšiolinėmis interpretacijomis. Ji nė kiek neprimena ir lietuviškų „Žuvėdrų", kurių bent dvi versijos kažkada buvo statytos Jaunimo teatre ir kuriose vyresnė bei jaunesnė trupės dalys siekė įrodyti savo pranašumą. Tumino spektaklyje nėra ežero. Nėra čia ir Treplevo sukaltos teatro pakylos. Tiksliau, ežeras ir teatras, kurio svirpiančią uždangą varsto tarnas Jakovas, į ką nuolat krypsta spektaklio veikėjų akys, esame mes, žiūrovai - tamsi, kvėpavimo ritmu banguojanti ertmė, atskirta mediniu liepteliu ir metaline grandine. O „teatro teatras" - tai Mažojo scena, kurios neteatriškas apipavidalinimas turėtų pabrėžti ir spektaklio nespektakliškumą. Šioje „Žuvėdroje" vaidina patys jauniausi Mažojo teatro aktoriai, Tumino auklėtiniai, ir bent jau pirmomis spektaklio akimirkomis gimsta įspūdis, jog Čechovo tekstas jiems - švarus ir skaistus nuo istorinių komentarų ar ankstesnių interpretacijų scenarijus, pagal kurį jie rašys savo sceninį dailyraštį.

Dailyraštį Tumino auklėtiniai parašo; tokio jo turbūt norėjo ir režisierius. Bet puslapis po puslapio scenoje „verčiama" pjesė ar, tiksliau, ta veikėjų gyvenimo dalis, kuri ir sukelia pačias didžiausias jų sielų audras, dvelkteli kaip blankus kažkokio svetimo ir pasenusio teatro aidas. Svetimo pirmiausia jauniems aktoriams, čia tarsi nuolankiai paklūstantiems tvarkingo Čechovo įvaizdžiui, varžančiam ne tik jų, bet ir jų vaidinamų veikėjų raiškos laivę, troškimų alkį, nesitaikymo, nepaklusimo taisyklėms drąsą. Žinoma, tos galimos numanyti režisieriaus taisyklės - nepervaidinti, išlaikyti formos ir stiliaus vienovę, nesulėkštinti personažų ir situacijų - išties suteikia spektakliui savotiško žavesio. Juk aktoriai kuria ne šimtus, tūkstančius kartų kažkieno suvaidintus personažus, bet savo - savaip orius ir garbingus, savaip tiesius ir teising...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru