Ir kažin ar prie lietuviškų rietenų įpratę galėjome tikėtis, kad jos peraugs į atvirą karą, paskandinusį nežinomybės dūmuose visą programą. Šio karo verpetai jau sukiršino visuomenę, į skirtingas barikadų puses nubloškė VEKS administracijos vadovus ir steigėjus, o įkaitais pavertė projektų rengėjus.

Karas neprasidėjo šiandien. Visus praėjusius metus smilko konfliktai tarp VEKS steigėjų ir įstaigos vadovų. Pastarieji ne kartą sakė, kad jų viešoji įstaiga įsteigta taip, kad neatsako už visą programą ir neturi viešojo administravimo funkcijų. O tai reiškia - yra tik viena iš vykdytojų. Įstaigai „Vilnius - Europos kultūros sostinė" buvo patikėta vykdyti nedidelę taip pat pavadintos nacionalinės programos dalį, susijusią su meniniais ir socialinio švietėjiško pobūdžio projektais. Didžiąją jos dalį (kartu su visais infrastruktūros projektais) ėmėsi koordinuoti VEKS steigėjai Kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė. Tačiau greitai viskas pakrypo „lietuviška" linkme - kultūrinis projektas virto politinių interesų įkaitu, ir visuomenės akyse VEKS tapo didžiausiu mokesčių mokėtojų pinigų švaistytoju. Buvo užmirštos VEKS steigimo klaidos, painūs viešosios įstaigos ir jos steigėjų santykiai. O gal tiesiog kažkam apsirodė naudinga, kad viskas liktų taip, kaip yra, nes pasislėpus už VEKS iškabos galima „prastumti" politinius interesus ir visą atsakomybę suversti įstaigos vadovams.

Ar ne todėl šiandien visuomenė nežino apie naujus infrastruktūros projektus (jiems buvo numatyta didžiausia programos lėšų dalis), ne itin domisi daugybe meninių renginių, bet yra puikiai informuota apie skandalingai finansuotą Björk koncertą ir tai, kiek mokesčių mokėtojams kainavo naujametinis VEKS programos atidarymas? Beje, visi minėti projektai buvo įgyvendinami su Kultūros ministerijos palaiminimu. Ar buvę jos vadovai dėl to prisiims atsakomybę? Kaip ir dėl „klaidos", kai vietoj Vyriausybės numatytų 42 mln. ministerija paprašė VEKS programai skirti 24 mln. litų. „Klaida" atrodo iškalbinga paaiškėjus, kad skirtumas sudaro sumą, skirtą Valdovų rūmams...

Įvykius su nerimu stebėję projektų rengėjai turėjo vilties, kad užteks blaivaus proto užbaigti rietenas ir kuo įmanoma sklandžiau įgyvendinti Vyriausybės patvirtintą programą. Tačiau prasidėjus kultūros sostinės metams ne dienom, o valandom besikeičianti situacija pradėjo panašėti į košmarišką sapną. Projektų rengėjai nežino ne tik už kokius pinigus turės atlikti jau pradėtus darbus, bet ir kokiais kriterijais remiantis jų projektai bus iš naujo (!) vertinami. Iškalbinga praėjusios savaitės įvykių kronika: naujai išrinkta VEKS valdyba pasiūlė keturiasdešimčia procentų sumažinti visų projektų sąmatas, Kultūros ministerija pareiškė, kad atliks naują VEKS atrinktų projektų reviziją, ir tuoj pat buvo pradėtas įstaigos veiklos ikiteisminis tyrimas. Jį komentuoti bus galima tik tyrimui pasibaigus, bet ministerija, užbėgdama už akių rezultatams, jau dabar kaltina VEKS finansiniais nusikaltimais. Tam buvo skirta didžioji dalis ministro Remigijaus Vilkaičio pasisakymo sausio 14 d. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete įvykusiame susitikime su jo nariais ir VEKS projektų rengėjais.

Esu vienas iš VEKS programos vykdytojų. Neginu savo projektų, bet tylėti neleidžia savigarba. Protestuoti verčia ne mažinamas finansavimas, bet požiūris į projektų rengėjus. Viešai formuojama nuomonė, kad jie yra potencialūs nusikaltėliai, jau „išplovę" valstybės lėšas arba artimiausiu metu pasirengę tai padaryti. Įsismarkavę vadinamieji „ekspertai" net viešai pareiškia, kad VEKS ir kultūra - tai „du skirtingi dalykai". Nekomentuosiu visų nesąmonių, kokias pastaruoju metu teko išgirsti. Atkreipsiu dėmesį tik į Seimo Antikorupcinės komisijos paskleistą informaciją (ją cituoja „Žinių radijas"): „Komisijos žiniomis, programos VEKS projektai daugeliu atvejų perkami iš vienintelio šaltinio, todėl kyla abejonių dėl projektą įgyvendinančio rangovo pasirinkimo skaidrumo, mat VšĮ VEKS galimai tiesiogiai sudaro sutartis su projektų rangovais be konkurso." Pakanka atsiversti viešai platinamą VEKS programą, kad įsitikintum, jog projektų rengėjų yra daugybė ir labai įvairių - nuo nacionalinių institucijų iki fizinių asmenų. Jų projektai buvo atrinkti per konkursą. Tad kam yra naudinga skleisti tokią, švelniai tariant, netikslią informaciją?

Nežinau dalies VEKS projektų rengėjų. Bet man žinomos organizacijos yra viešosios įstaigos, jau ne vienus metus gyvuojančios daugiausia dėl asmeninės iniciatyvos ir atsakomybės. Jos nejautė valstybės globos, todėl įprato dirbti ir išgyventi nelygioje konkurencinėje kovoje su valstybinėmis struktūromis. Tai viena. Kitas dalykas - metodai. Iš pradžių viešai, dar nepasibaigus tyrimui, VEKS apkaltinama baisiais nusikaltimais, šitaip suformuojama negatyvi viešoji nuomonė apie programą (negražiai atrodo sunkmečiu į orą „išmetami" milijonai), ir tada pasakoma, kad ją galima įgyvendinti su gerokai mažesniu finansavimu, bet prieš tai pati ministerija peržiūrės atrinktus projektus... Žinoma, pastarojo meto tautos išrinktųjų elgesio su savo piliečiais kontekste VEKS atvejis yra tik ta jos ženklo „mole kulė" bendrame valstybės kūne. Tačiau demokratinėje valstybėje negalima nutylėti „iš viršaus" nuleistų nutarimų, kurie keičia jau padarytus sprendimus be jokios viešos diskusijos ir kompetentingos analizės.

Minėtame susitikime Seime kultūros ministras pareiškė perimantis programos kontrolę į savo rankas, nes įtaria VEKS vadovus neskaidria veikla ir negali gauti iš jų prašomų dokumentų. Buvo paminėtos kelios „išpūstos" autorinės sutartys, laikinų tilto konstrukcijų papuošimų, apšvietimo įrangos ir tualetų sąmatos... Tačiau VEKS suskubo patikslinti ministro pateiktą informaciją ir nurodė gerokai mažesnius jo minėtų išlaidų skaičius bei paneigė informaciją, kad nesuteikė prašomų dokumentų Seimo Antikorupcijos komisijai ir pačiai Kultūros ministerijai... Kyla retorinis klausimas - kas sako netiesą? Nežinau, kodėl taip turėtų elgtis VEKS administracija, jei jos veikla yra nuolat stebima pro didinamąjį stiklą ir bet kokį finansinį dokumentą arba oficialų susirašinėjimą galima tuoj pat patikrinti. Būtų labai keista, jei taip elgtųsi Kultūros ministerija, nes išaiškėjus netiesai, ministras turėtų tuoj pat atsistatydinti. Todėl labiausiai nepriimtinos šiame „kultūros sostinės" organizatorių tarpusavio kare yra melo ir šantažo priemonės. Ir tai, kad VEKS programos vykdytojai - tik statistai, nežinantys apie savo projektų likimą. Viskas, ką jie turi padaryti, - tai strimgalviais perpus sumažinti savo sąmatas ir atskubėti į Kultūros ministeriją, kad suspėtų gauti tai, kas bus pasiūlyta.

Skandalingai nuskambėję projektai turi būti ištirti ir tiesa išaiškinta, nesvarbu, kam ji bus palanki. Teisėsaugos institucijų įsikišimas - išeitis iš aklavietės. Aukščiausiu lygiu atliekamas VEKS finansinės veiklos tyrimas turėtų padėti tašką šiame skandalingame kare. Prasidėjusių arba rengiamų projektų sąmatos taip pat gali būti dar kartą ekspertuojamos, jeigu to reikia. Tačiau tai turi būti daroma kokybiškai, o ne lygiavos principu strimgalviais „kapojant" projektų sąmatas pagal kažkieno nustatytus biudžeto mažinimo skaičius. Kita vertus, tai neturi stabdyti pačios programos įgyvendinimo, nes darbai prasidėjo ne šiandien ir daugelis projektų rengėjų turi įsipareigojimus menininkams, partneriams, o kai kurie jau patyrė išlaidų, bet dar negavo žadėto finansavimo.

Kultūros ministrui atrodo nesuprantama, kodėl į VEKS programą nepateko daugelis gerų projektų. Nežinau, kokie tai projektai, todėl negaliu apie juos spręsti. Tačiau visuomenei turėtų būti žinoma, kad remiamos daugelio iškiliausių Lietuvos menininkų idėjos - tam pakanka pasižiūrėti į VEKS tinklalapį. VEKS iš pat pradžių nebuvo tiesiog pinigų maišas, kurį reikėjo kažkaip išdalinti, - tam buvo sukurti projektų atrankos kriterijai, atspindintys bendrą programos idėją. O dabar Kultūros ministerija per rekordiškai trumpą laiką ketina peržiūrėti projektus be aiškių kriterijų, nes jų, kaip pripažino kultūros ministras, dar nėra. Sausio 14 d. paaiškėjo, kad Vyriausybės vadovas skyrė laiko revizijai iki sausio 16 d. (!), bet Kultūros ministerija terminą pratęsė iki vasario 1 dienos. Per tokį laiką net turint geriausių ketinimų kažin ar pavyks pasitelkti kompetentingus nepriklausomus ekspertus, todėl galima spėti, kad ekspertizę atliks patys ministerijos darbuotojai ir politinio pasitikėjimo pareigūnai (jie sudaro ir atnaujintą VEKS valdybą). O kas bus, jei vykdytojai savo projektų sąmatų negalės sumažinti tiek, kiek iš jų reikalaujama? Kultūros ministras teigia, kad „geriems projektams" bus ieškoma papildomų lėšų. Tačiau jei neaišku kokiais kriterijais remiantis projektas pasirodys „negeras", ar tai reiškia, kad jis turės užleisti vietą kitam, kuris bus čia pat surastas?

Negalima pamiršti ir kultūros operatoriams nepalankių naujų mokesčių įstatymų. Nuo šių metų padidėjęs PVM ir autorinių sutarčių mokesčiai neišvengiamai didins ir VEKS projektų rengėjų išlaidas. Nacionalinės programos vykdytojai yra labai įvairios įstaigos, skiriasi ir jų projektų išlaidų eilutės, todėl vieniems ši pasikeitusių mokesčių našta bus didesnė, kitiems mažesnė. Ir į tai svarbu atsižvelgti vertinant projektų sąmatas bei diskutuojant dėl jų mažinimo. Tačiau ar tai bus daroma? Jau dabar jaučiamas spaudimas ir abejonės dėl ateities verčia kai kuriuos rengėjus apskritai atsisakyti savo projektų įgyvendinimo po VEKS vėliava.

Ką šioje situacijoje belieka daryti VEKS programos vykdytojams ne tik kaip užsiangažavusiems asmenims, bet visų pirma kaip demokratinės valstybės piliečiams? Pirmiausia - reikalauti viso dabar vykstančių procesų skaidrumo ir viešumo. Antra - siekti valstybės įsipareigojimų (išdėstytų Vyriausybės nutarime dėl nacionalinės programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė") principinio vykdymo. Atsižvelgiant į šiandieninę ekonominę situaciją galimas programos finansavimo peržiūrėjimas ir „diržų susiveržimas", bet ne toks drastiškas, kaip siūlo VEKS valdyba, nes šis siūlymas yra niekuo nepagrįstas. „Diržų veržimosi" riba galėtų būti pačios VEKS tarybos praėjusių metų pabaigos pasiūlymas Vyriausybės numatytus 42 mln. sumažinti iki 37 mln., šitaip „išsaugant nacionalinės programos esmę ir Lietuvos valstybės garbę". Šis sprendimas buvo padarytas po pakartotinės projektų analizės, o turint galvoje papildomas jų vykdytojų išlaidas dėl naujų mokesčių įstatymų, „susiveržimas" taps dar ženklesnis. Trečia - bandyti veikti solidariai ir ginti ne asmeninius interesus, bet bendrus principus. Žinoma, kiekvienas projektas yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai. Kiekvienas rengėjas pats atsako už savo projekto finansinį skaidrumą ir tai, kiek galima sumažinti išlaidas, kad darbai būtų padaryti. Tačiau bendros pozicijos dėl principinių klausimų nebuvimas sudarytų prielaidas šantažui ir neprognozuojamiems sprendimams, ką pajustų kiekvienas.

VEKS programos vykdytojai turi nesidrovėti ginti savo teises. Jos matuojamos pirmiausia ne pinigais, bet moraliniais principais. Apie juos pastaruoju metu daug kalba VEKS oponentai, kaltinantys vykdytojus keliant „puotą maro metu". Bet moralu yra nesijausti kaltam už savo idėją ir iniciatyvą ją įgyvendinant. Jeigu ta idėja kažkam reikalinga, tai reiškia - jos įgyvendinimas nėra savanaudiškas veiksmas. Kitas klausimas - kiek jis kainuoja, bet tai turi spręsti kompetentingi ekspertai, o ne save tokiais vadinantys artistai.

„7 meno dienos“ Nr.3 (832), 2009-01-23