Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Apgaulingasis lateksas ir išvalanti tapyba


„Artscape" projekto paroda galerijoje „Vartai"


Monika Krikštopaitytė

Share |
Aurora Reinhard. „Brangenybės" (autoportretas). 2008 m.
(trys iliustracijos)
Kol kažkas naršo VEKS'o popieriukus ieškodami savo išsiplautų pinigų, atsidarė jau trys puikios meninės kokybės „Kultūros sostinės" paremtos parodos. Turiu galvoje Pirosmani, „Bendrąjį kodą" ŠMC ir „Artscape" suomiškąją dalį galerijoje „Vartai".

Ankstesnė itališkoji „Artscape" projekto dalis panėšėjo į gražius atvirukus (išskyrus Vidmanto Ilčiuko nuotraukas), o suomiškoji atvirkščiai - įtikino savo aktualumu. Pastebėjau, kad beveik neteko nusivilti jokiu(-a) Vilniuje matytu suomių menininku(-e), todėl teks prisipažinti jaučiant simpatiją ir pabandyti išsiaiškinti jos priežastis.

Pirmiausia, suomių menininkai (-ės) (mano matyti) neapsimeta, kad priklauso kokiai nors pakylėtai rasei, gebančiai kalbėtis su angelais ir demonais, ypatingai kvėpuoti ir komerciškai palankiai susidvasinti istorijos atžvilgiu, o kalba iš realaus žmogaus pozicijų apie realias patirtis, problemas, įspūdžius. Naująjį realizmą palikite ramybėje, turiu galvoje žiūros tašką. Žvelgiama ne iš paukščio skrydžio ir ne parklupdyto kankinio akimis, o tiesiai ir ramiai. Antra - aptariami šiandien aktualūs (ir dažniausia asmeniškai išsikelti) klausimai, idėjos, o ne palaukiama (kaip neretai pas mus), kol nepatogūs reikaliukai bus išeksponuoti garsių menininkų garsiose galerijose užsienyje ir taip įteisinti bei gausiai išnagrinėti bent kelių įtakingų teoretikų, o galiausiai vietinėje scenoje „paliesti" subtiliai ir labai estetiškai, jeigu ką - mojant rodomuoju pirštu atgal į idėjų ledlaužius. Trumpai tariant, suomiai kalba aktualiai ir drąsiai. Kažkodėl net neabejoju, kad su tuo yra tiesiogiai susiję valstybės mentalitetas ir jų kultūros politika, o dar konkrečiau - kultūros finansavimo mechanizmai.

Šiuo metu „Vartų" galerijoje pristatomi suomių menininkai Eemilis Karila ir Aurora Reinhard, nors tarpusavyje gana skirtingi, abu visiškai pateisina mano susidarytą įsivaizdavimą apie suomių meną. Eemilis Karila rodo instaliaciją „Matoma / nematoma", kurioje ryškiausiai matoma pirmoji mano minėta simpatizavimo priežastis - pagarbiai (tiesiai) pažvelgiama į valytojos darbą. Na, vieni dirba banke, kiti dainuoja ant scenos, bet yra ir „nematomų" darbuotojų rūšis: kasininkai(-ės), rūbininkai(-ės), paštininkai(-ės), valytojai(-os). E. Karila įpila fosforo dažų į „Vartų" galerijos valytojos Vandos Savarauskienės kibirą ir tokiu būdu jos įprastus valymo judesius paverčia potėpiais, galerijos grindis - abstrakčiosios tapybos kūriniu, turinčiu labai aiškią logiką. Kūrinys tampa matomas užsidegus fluorescencinėms lempoms. Dar viena matoma-nematoma opozicija. Periodiškai užgęstant mėlynoms lempoms ir užsidegant paprastai šviesai, galima išvysti ir pačios „drobės" autorės pilnafigūrį fotoportretą (įgyvendinta Julijos Goyd). Tvarkinga, droviai stovinti, malonaus veido moteris atskleidžia dar vieną kūrinio sluoksnelį - irgi nematomą nemalonų dalykėlį - pensijų politiką. Norom nenorom pamąstai - o kiek gi Lietuvoje su aukštuoju išsilavinimu, turinčių ilgą (net ilgesnį nei privaloma) darbo stažą ar tiesiog sąžiningai atidirbusių žmonių tenka imtis papildomų darbų, norint išsilaikyti užtarnautoje senatvėje? Eemilio Karilos instaliacija leidžia įsijausti į situaciją ne iš menininko, o iš Vandos Savarauskienės perspektyvos. Pasirodo, jos tapybiniai gestai atrodo ne ką prasčiau nei klasikų.

Tuo tarpu Aurora Reinhard reaguoja į dabarties seksualumo sampratą. Ne, ji nepadeginėja „seksšopų" ir netraiško buldozeriais prastos pornografijos kasečių, net neprogramuoja edukacinio kompiuterinio viruso, ji įsijaučia į tai, kas yra vadinama, parduodama, manoma esant seksualu, ir žiūri, kas iš to išeina. Tiesiai ir ramiai. Savo fotografijų (autoportretų) serijoje Aurora pažodžiui įgyvendina „seksualumo programą" - prieš kamerą atsistoja klišinėmis pozomis, kaitalioja perukus, permatomus ir mažus drabužėlius. Menininkė čia nesustoja. Ji pasinaudoja visais šios industrijos teikiamais „privalumais": natūralią krūtinę uždengia dirbtine, kuri panašesnė į animacinės herojės linijas; net savo lytį „papuošia" lateksine dar „geresne" (stipriai išreikšta, pritvinkusia, kviečiančia). O svarbiausia - uždengia veidą (kam tie asmeniškumai?) infantilios pūstalūpės, didžiaakės kauke. Jos veido išraiška yra nustebimo, susižavėjimo ir laukimo mišinys. Pažiūrėkime į bendrą vaizdą. Jis toks keistas... Nors viskas proporcinga ir, regis, dirgina refleksus, ta „apsinuoginusi" moteris labiau primena kiborgą, kurio elgesys yra nenuspėjamas, todėl atsipalaidavimu visa tai net nekvepia.

Paradoksas tas, kad menininkė yra apsirengusi, bet atrodo nuogesnė nei nuoga. Ji vilki ne tik plastmasinius (ar iš ko jie ten pagaminti) organus, bet ir pačias šių dienų pagamintas fantazijas. Aurora pagauna tą momentą, kai iliuzija, užuot svaiginusi, virsta realybe ir trenkia per galvą. Arba, jei norite, galima tai vadinti akimirka, kai iliuzinis ekranas prigęsta, o pro jį ima prasišviesti tikrovė. Tokia truputį apgailėtina. Būtent todėl, kad menininkės nuotraukose jaučiamos abi plotmės, nuo jų sunku atsiplėšti. Žiūrint į šią Reinhard nuotraukų seriją peršasi mintis, kad mūsų seksualumo kultūra labiau susijusi su seksualumo rodymu. Jei kam nors rūpėtų pats procesas, turbūt būtų mokomasi įgūdžių, gudrybių, pažinti savo kūną, o ne siūloma įsigyti guminių atskirų jo dalių, kuriomis galima pridengti beaistrį ar atseit „netobulą" kūną. Tuo tarpu mokyklose seksualinis švietimas apsiriboja neapvaisinimo mechanizmų pristatymu. Su mokykla „švietimas" baigiasi. Visi šviečiasi savarankiškai. Kam pasiseka, kam ne. Geriau pagalvojus, viešos informacijos šaltiniai yra apgailėtini. O be to, aplinka tokia „seksualizuota", kad gali ir nepastebėti, jog tavo fantazijos padirbtos ir absoliučiai nesusijusios su realiais pojūčiais.

Pagal „Artscape" projekto idėją, šalia kitos šalies menininkų kaskart į ekspoziciją įtraukiamas ir vienas (-a) lietuvis(-ė) menininkas(-ė). Šį kartą tai Jurga Barilaitė su naujausiu, jau šių metų darbu „Baltarusiški tapetai". Su parodos kaimynais Jurgos darbas susijęs tuo, kad į reikalą ji pažiūrėjo irgi iš asmeninių pozicijų.

Dalį galerijos sienos dengia tikri tapetai, o šalia - juos pratęsianti videoprojekcija. Tapetų raštas labai slaviškas - pasikartojantis beržo šakelės su žirginėliais motyvas. Menininkė papasakoja kelias asmeniškas istorijas apie tapetus: kaip kažkas juos papildė piešiniu, kaip kažką jie išgąsdino atsiklijavę nakčia, kaip mama juos ne kartą perklijuodavo. Tapetai tampa pasakojimo ašimi. Vaizde menininkė (supainioti neįmanoma - tie raudoni plaukai), kaip jai įprasta, naudojasi tapybos ir visos dailės palikimu. Kaip kitaip pavadinti tą gulėjimą ant šono nugara į žiūrovą, jei ne nuoroda į visas taip pavaizduotas veneras? Į mąstymą tapybinėmis kategorijomis Barilaitė šįkart įtraukia ir visą arsenalą videoraiškos priemonių (vaizdo greitinimas, lėtinimas ir pan.) ir atvirai naudojasi muzikinių videoklipų klišėmis. Net niūniuojama muzika yra iš pirmųjų MTV „Top 20" laidų, rodytų per Rusijos kanalą pristatomos programos „VID". „Baltarusiškus tapetus" lengviau patirti ir atpažinti kaip tam tikro laikotarpio kintamųjų sankaupą, nei artikuliuotai aprašyti. Stipriausiai šitas darbas, ko gero, veikia kartą, augusią keičiantis santvarkai.

Dar neaprašiau keturių Auroros Reinhard videodarbų, kur žaidžiama su riba tarp gyva ir negyva, jos sukurto androginiško šokėjo atvaizdo ir daug temų sluoksnių ir posluoksnių, kuriuos išprovokuoja galerijoje rodomi darbai. Šį kartą galiu visiškai ramiai pasakyti, kad tai yra viena įdomiausių iš paskutiniu metu mano matytų parodų.

„7 meno dienos“ Nr.3 (832), 2009-01-23

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

iGURWLxJJpc, 2012-01-09 06:24

Superbly illuimntaing data here, thanks!

bowbqzzThWEFvK, 2011-08-05 05:05

Four score and seven mitunes ago, I read a sweet article. Lol thanks

hudoznik to 101 komentaras, 2009-02-02 09:33

kada jus paskutini karta matet Gribaliuna vartuose? Doriano Grigobarilaicio biografija nepasizymi faktais apie meninine kuryba.

to hudoznik, 2009-01-31 14:20

Oho, nuo kada Grigaliunas visas Grigobarilaitis?

hudoznik to 101 komentaras, 2009-01-30 21:25

marcinkeviciaus ultramarinas visiskai pasyvaus eterio israiska, tiesa, patenkinanti ir elitinius komercinio meno megejus. apie direktoriu, tai pridesiu, kad sekmes talismanas yra Dorianas Grigobarilaitis,- tiek pranesa laisvai naviguojantis vartu telefonas..

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti