Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 2 (831), 2009 sausio 16 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Jonas Vytautas Bruveris: Klasikinės muzikos metraštis(6)
Alano Kendallo knyga apie didžiųjų kompozitorių gyvenimą ir kūrybą
Prancūzų filmų festivalis „Žiemos ekranai"
Živilė Pipinytė: Pirmyn į praeitį?(4)
Fiodoro Bondarčiuko „Gyvenama sala. Pirma dalis"
Pokalbis su Adolfu Večerskiu
Paroda „Vilniaus tapyba 2008" galerijoje „Arka"
Paroda „Popierinis ekranas" galerijoje „Vartai"
Paulina Pukytė: Ragai ir nagai (16)
Paroda „Stumbro medžioklė" Radvilų rūmuose
Pokalbis su Kęstučiu Šapoka po jo videodarbų peržiūros Jono Meko vizualiųjų menų centre

Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė: Dar 2006 metais į tarpdisciplinininkų internetinį puslapį rašei apie keistą jaunų menininkų būvį, kai nebeaišku, kaip užsiimti ta savivadyba, nes ŠMC nebetrykšta tokiomis galimybėmis jauniems, kaip pirmu savo gyvavimo dešimtmečiu bendradarbiaudama su stambias finansines injekcijas teikusiu Soroso šiuolaikinio meno fondu. Tuo tarpu kitur kuruojamos parodos daugiausia rūpinasi savo koncepcijomis ir labiau nuteikia kompromisams nei principingumui. Ar dėl tos erdvės ir galimybių stokos ir „susidėjai" su Jono Meko vizualiųjų menų centru? Kaip vertini šią erdvę apskritai?

Kęstutis Šapoka: Tada nebuvau iki galo nuoširdus, nes kalbėdamas apie „visus" jaunus menininkus labiau galvojau apie save ir savo sumišimą. Aišku, manau, kad nemažai jaunų šiuolaikinį meną kuriančių (ar manančių, kad kuria) menininkų tuo metu panašiai jautėsi ar jaučiasi iki šiol. Dabar jau žinau, kaip reikėtų užsiimti ta „savivadyba", bet, savo nelaimei, supratau, kad neturiu tam reikiamų savybių ir, svarbiausia, noro.

O dėl Meko centro, tai iš dalies esi, Monika, teisi. Susidėjau todėl, kad pasitaikė galimybė vėl išlįsti kaip menininkui Vilniuje, savo gimtajame mieste, su kuriuo ir kurio meno scena save (ne)sieju. Tik reikėtų patikslinti, kad ne aš asmeniškai susidėjau, o tam tikroms aplinkybėms susiklosčius Jono Meko vizualiųjų menų centras, jei neklystu, per Jurgą Barilaitę, kreipėsi į Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungą su pasiūlymu laikinai bendradarbiauti. Taip atsitiko, kad kaip tik tuo metu buvau oficialiai priimtas į LTMKS ir nejučia įsitraukiau į tą bendradarbiavimą, susidėjau, kaip sakai. O į visus institucinius, politinius aspektus, peripetijas, zuoko, guggenheimo etc. intrigas nesigilinau. Girdėjau ir sarkastiškų pastabų, skepticizmo iš pagrindinių meną reprezentuojančių institucijų atstov(i)ų, bet šiuo atveju yra tūkstančiai „už" ir „prieš". Apie tai galbūt plačiau galėtų pakalbėti LTMKS pirmininkas ar šios sąjungos senbuviai.

M. K.: Man asmeniškai JMVMC yra viena keisčiausių vietų menui rodyti. Šis centras yra tarsi kosminis laivas, apie kurį lyg ir girdėjom, bet niekas jo nematė, nors jis neva veikia jau metus. Tai paaiškėjo, kai pradėjau kolegų klausinėti, kaip jį rasti. Pasirodo, beveik niekas nėra čia buvęs. Per JMVMC atidarymą niekas iš mūsų (menotyrininkų, kitų aktyvių meno dalyvių, išskyrus svarbiausių institucijų veikėjus) pakvietimų negavo, o laisvai įeiti nebuvo galima. Atidaryme dalyvavo pasipuošę žmonės, kurie turbūt nei anksčiau, nei po to kojos nekėlė į galerijas. Kitas psichologinis barjeras, kuris neleidžia man ten eiti, yra kaina. Visi vienodai gana brangiai turi mokėti už įėjimą. Kodėl? O kas apie juos rašys? Per metus šiai vietai skirtų publikacijų vietinėje spaudoje galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ar tai būdinga normaliai veikiančiai meno eksponavimo vietai? Nemanau.

Galų gale pati vieta - tarp prabangiausių parduotuvių - yra kažkokia konfliktiška. Lyg „seksšopas" zakristijoje. O gal tai labai postmodernu?

K. Š.: Ši vieta ir man priminė kosminį laivą. Jame buvau vos kartą, kai buvo eksponuojama Jono Meko kolekcija, rodomi jo filmai. O su psichologiniais barjerais aš asmeniškai neretai susiduriu ir lankydamasis kitose meną reprezentuojančiose institucijose, todėl nemanau, kad JMVM centras yra arogantiškesnis už kitus. Be to, ŠMC bilietas kainuoja 8 litus, todėl ir ten einu tik gerai pagalvojęs, ar nebūsiu skaudžiai apgautas, sumokėjęs tokią man didelę sumą. Reikėtų atsižvelgti į daugybę niuansų. Prabangios parduotuvės, manau, nė kiek netrukdo, man asmeniškai tokia aplinka net patrauklesnė, patinka dar ir tai, kad JMVMC yra kitoje miesto dalyje nei meno galerijų ir institucijų konglomeratas. Apskritai, nemanau, kad aplinka nėra labai svarbi. Norėčiau, kad ir „Akropolis" turėtų ką nors panašaus.

M. K.: Jei jau nuspręsta pasinaudoti suteikta erdve, tai nuspręsta. Galų gale kažkur einama dėl asmenybių, o ne dėl vietos, nebent ji būtų itin specifiška ir tai kaip nors išnaudota. Aš ėjau pažiūrėti tavo darbų dar ir todėl, kad buvo žadama, jog pasisakys Tojana Račiūnaitė ir Nerijus Milerius. Kokios jų mintys tau buvo svarbios? Gal buvo įžvalgų, kurioms ypač pritari ar nepritari? Galbūt kuri nors replika labai keičia tavo buvusi požiūrį ir meninius tikslus?

K. Š.: Iš tiesų, Tojanos Račiūnaitės ir Nerijaus Mileriaus, žinoma, ir visų kalbėjusių ir uždavusių klausimus, mintys, pastabos man buvo labai naudingos, nes privertė į kai kuriuos dalykus pažvelgti kitu kampu. Ko gero, tiek Nerijus, tiek Tojana, kaip teoretikai, mano kūriniuose pastebėjo įvairius teksto ir vaizdo santykius. Kai kur, anot Tojanos, net kiek per daug tiesmukus ir todėl sunkiai iškoduojamus. Apskritai išgirdau nemažai kritikos. Diskusija netgi kiek priminė peržiūras VDA Tapybos katedroje. Bet, manau, tai labai gerai, nes mano, kaip menininko, „reitingas" yra gana žemas (arba jo iš viso nėra), ir tai leido esantiems salėje laisviau reikšti mintis, diskutuoti, nesivaržyti. Jei būčiau koks nors labai tituluotas menininkas, tai turbūt lietųsi trafaretinės pagyros ir interpretacijos. O šiuo atveju pokalbis visą laiką krypo į diskusinius, probleminius aspektus, kuriuos ir aš pats mėgstu žvejoti kitų menininkų kūryboje.

M. K.: Pats nemažai rašai ir, spėju, daugybė žmonių pirmiausia tave laiko menotyrininku. Kaip suderini šias dvi veiklas? Galbūt yra kokie nors itin svarbūs bendri principai?

K. Š.: Šių veiklų niekaip specialiai nederinu. Abi veiklos man yra natūralios ir teikia pasitenkinimą. Jų nemistifikuoju, todėl ir nekuriu kokių nors „bendrų" ar „skirtingų" principų. Žinoma, gebėjimas tobulai kalbėti abiem plastinėmis kalbomis yra malonus. Tiesa, man pačiam netikėta, kad pradėjęs kaip menininkas pastaruoju metu profesionaliai dirbu būtent menotyros, t.y. dailės kritikos srityje, o kaip menininkas, nors ir kuriu intensyviai, esu marginalas (įsivaizduoju, kaip kai kurie skaitytojai jau keikiasi - „ką jis čia paisto, tas kvailys?!"). Nors tai turi ir savotiško žavesio.

Ko gero, tai labiau susiję ne su vidiniu pasauliu, bet su meno ir menotyros derinimo problemomis viešajame sektoriuje. Pastebėjau, kad kai prad�...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru