Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Donkichotiškas „Žmogus iš La Mančos"


Pokalbis su Adolfu Večerskiu


7MD informacija

Share |
Scena iš spektaklio
D. Matvejevo nuotr.

Sausio 24, 25 ir 31 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras žiūrovus pakvies į nuotaikingo Dale'o Wassermano, Joe Dariono ir Mitcho Leigh miuziklo „Žmogus iš La Mančos" premjerą.

Spektaklį režisavo Adolfas Večerskis, scenografiją sukūrė Andrius Žibikas, kostiumų dailininkė Zita Gustienė. Miuzikle vaidina ir dainuoja Česlovas Gabalis, Vaidotas Martinaitis, Audrius Rubežius, Inga Jankauskaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Vaida Genytė, Algirdas Gradauskas, Algirdas Dainavičius, Evaldas Jaras, Rimantas Giedraitis, Jonas Korenka, Rasa Rapalytė, Neringa Bulotaitė, Rimantė Valiukaitė, Jūratė Vilūnaitė, Robertas Balčiūnas, Marius Jampolskis, Rimantas Bagdzevičius, Marius Mačiulis, Arūnas Vozbutas, Ramutis Rimeikis, Mindaugas Jusčius.

Dale'o Wassermano miuziklai „Žmogus iš La Mančos" bei „Skrydis virš gegutės lizdo" yra tarp labiausiai statomų amerikiečių kūrinių teatrui. Pirmą kartą „Žmogus iš La Mančos", sukurtas Miguelio de Cervanteso „Don Kichoto" tema, buvo atliktas Brodvėjuje 1965 metais. Parodytas 2328 kartus, pelnė penkis prestižinius „Tony" apdovanojimus. „Parašiau „Žmogų iš La Mančos", nes tikėjau šiuo kūriniu. Tai mano asmeniškiausias darbas teatrui", - yra sakęs Wassermanas. Jis domėjosi „Don Kichoto" autoriaus Miguelio de Cervanteso gyvenimu, jį vadino „katastrofų katalogu", bet kurdamas miuziklą sekė Don Kichoto žodžiais: „Tikiuosi pasauliui suteikti šiek tiek grožio... Pavyks ar nepavyks - nesvarbu."

Pirmasis miuziklo pastatymas buvo vaidinamas kalėjimo rūsį vaizdavusiame scenovaizdyje, o koks bus naujasis Nacionalinio dramos teatro spektaklis, klausiame teatro vadovą Adolfą Večerskį:

„Žmogaus iš La Mančos" istorija yra pasakiška, jeigu jai nesuteiksi šiuolaikiškumo ženklų iš mūsų gyvenimo. Netraktuoju kalėjimo taip, kaip parašyta kūrinyje, nes manau, kad visas gyvenimas yra kalėjimas. Mes esame įkalinti gyvenime. Esame sudėtinė dalis kažkokios keistos mašinos, kuri neaišku ką daro ir kur juda. Mums atrodo, kad mes gyvename, o iš tikrųjų tai ta mašina mus suėda, panaudoja... Kai pragyveni daugiau laiko ir pamatai saulėlydį, pradedi suprasti, kad tu ne gyvenai, o tave kažkas nugyveno. Tokia yra tema.

Man Don Kichotas įdomus kaip idėja žmogaus, kuris negali išsakyti tiesos, nes aplinka nenori jos girdėti. Aplinka tokį Don Kichotą, kad ir kas jis būtų - mokytojas, gydytojas ar menininkas, - spaudžia į kampą ir liepia: „Nešnekėk ir daryk taip, kaip daro visi, tuomet viskas bus gerai." Dabartinis mūsų gyvenimas reikalauja rasti meilės sau, nes meilė sau pagimdo meilę artimui. Šiandien paniekinti prigimtiniai, šventi dalykai, todėl tenka atsigręžti į tą laiką, kai buvo Don Kichotas - tikėjimas ir tiesa. Mūsų spektaklyje miršta ne Don Kichotas, bet Cervantesas - žmogus, sukūręs idėją. Ir lieka mums visiems jo idėja - Don Kichotas ir „kiekvienam sava Dulsinėja". Man atrodo, kad tai yra vienas iš spektaklio motto. Tai tikėjimas, viltis ir pirmapradė meilė. Kai kas Dulsinėją tapatina su Karmen. Tačiau man Dusinėja yra svajonė. „Kiekvienam sava Dulsinėja" - tai tikėjimas žmogaus galiomis.


Statote didelį kūrinį, nors turėjote ir kitų sumanymų. Kas lėmė tokį pasirinkimą? Gal galvojote apie trupės užimtumą, apie tai, kad atsiskleistų gerai dainuojantys aktoriai?

Ir gerai vaidinantys aktoriai. Kažkokių įmantrybių čia nėra. Pirmiausia reikia sudainuoti ir suvaidinti tai, kas parašyta. Aktoriai repetuoja nuo sezono pradžios: nėra lengva išjudinti senus kaulus. Galiu tiktai atskleisti vieną paslaptį: nematau tokios spektaklio pradžios, kaip Dale'o Wassermano miuzikle - grupė neveiksnių žmonių kalėjime. Spektaklis prasideda ne kalėjimo miegu, o veržliu judėjimu. Todėl visai kitaip pakrypsta veiksmas.


Pamenu, kaip mūsų teatre buvo įrengta repeticijų salė šokiams su veidrodine siena. Tuomet Anželika Cholina repetavo vieną iš savo šokių spektaklių. Visas teatras tarytum šoko, skambėjo visi koridoriai. Dabar jau nuo rudens - dainavimo garsų polifonija...

Mūsų profesijos žmonėms reikia mokėti ir judėti, ir dainuoti. Muzikiniai užsiėmimai yra būtini, nes jei aktoriai šios savybės nelavina, ji nueina perniek. Nemanau, kad šį spektaklį galima suvaidinti be šimtaprocentinio tikėjimo ir atsidavimo. Jeigu žmogus ciniškai žiūri į visuomenę, moralę, meilę... Niekas iš tikrųjų nežino, kaip atrodė Don Kichotas. Visi jį įsivaizduoja aukštą, liesą, su barzdele. Tai dekoracija. Aktorius, atliekantis pagrindinį vaidmenį, turi turėti daug šilumos, įvairių spalvų. Tačiau Don Kichotas po truputį virsta idėja, o autorius miršta, todėl šiame spektaklyje netgi svarbesnė Dulsinėja - ji turi išsaugoti tikėjimą, kad po viso to, kas su ja atsitinka, galėtų pakilti. Mūsų Sanča yra Don Kichoto bendraamžis, nors pagal kūrinį turėtų būti vyresnis. Yra pasakyta: „Tu esi maišas mįslių." Mūsų Sanča - maišas mįslių, patarlių, priežodžių. Šiame pastatyme ir Karaskas yra kiek kitoks, nei įprasta: protingas, nors kiek sausokas žmogus, turintis savo tiesą. Visuomenė gali būti ir tokia. Kai susiduria Don Kichotas ir Karaskas, išryškėja ir vieno, ir kito tikrasis veidas.

Idėja negali būti atsieta nuo autoriaus, ji atspindi autoriaus mintis. Tai pabandysime realizuoti vizualiai. Leisdamas sau nužudyti Cervantesą, leidžiu išlikti gyvam Don Kichotui. Taigi Cervantesui buvo skirta bausmė, o Don Kichotas ir toliau sėkmingai keliauja per pasaulį.


Kaip rutuliojasi šio spektaklio vizualioji plotmė?

Sprendimą priėmėme drauge su scenografu Andriumi Žibiku ir kostiumų dailininke Zita Gustiene. Kalėjimas - realusis mūsų gyvenimas - yra tuščias. Don Kichoto ir Dulsinėjos pasauliai yra už kalėjimo sienų, už jų yra grožis. Mes taip spektaklį ir statome: viskas, kas gražu, yra ne šalia mūsų. Tai, kas vyksta, yra Don Kichoto fantazijos vaisius. Jis mato gyvenimą už sienų. Mes nevaidinsime „vėjo malūnų", bet pabandysime parodyti, kad pasaulis sukasi.

Su Andriumi Žibiku kuriame trečią spektaklį. Esu dirbęs su Jonu Arčikausku, Rasa Kriščiūnaite, Romu Dalinkevičiumi. Andrius Žibikas - turbūt vienintelis teatro dailininkas, su kuriuo dirbau pagal jo siūlomas taisykles. Su Zita Gustiene 1996 m. kartu statėme Christopherio Durango „Aukščiausiąją terapiją". Šią dailininkę labai vertinu.

Tuomet ji iš nieko sukūrė puikius kostiumus. Dabar ji gali man padėti išspręsti tai, ką noriu. Iliuzijų pasaulis turi būti sukrečiančiai gražus. Manau, kad Gustienės kostiumai bus ir scenografijos dalis.

Mane domina ne spektaklio istoriškumas, o šiuolaikiškumas. Visuomenė, kuri imituoja gyvenimą, turi būti grakšti, sudėtingai grakšti. Tai išreikšti padeda Loretos Juodkaitės choreografija.


Pastatyme dalyvauja ir teatro trupė, ir nemažai kviestinių atlikėjų.

Kviečiau tuos žmones, kuriais tikiu. Man, kaip režisieriui, svarbu, kad atlikėjas turėtų artistinę klausą. Nebus nustatytų sudėčių, pastovių partnerių. Ieškau žmonių, kurie šiame gyvenime randa laiko romantikai. Nemylint savęs pamilti savo artimą labai sunku. Baisiausia, kai matai žmogų, kuris nemyli savęs ir dergia kitus. Reikalinga kitokia pasaka, kitoks donkichotiškumas. Šį kūrinį galima pastatyti pasitelkus skirtingas menines priemones. Todėl ir žiūrovai jį skirtingai suvoks. Tačiau tikiu, kad žiūrovui „Žmogus iš La Mančos" bus reikalingas.


Parengė Daiva Šabasevičienė

„7 meno dienos“ Nr.2 (831), 2009-01-16

Versija spausdinimui

Komentarai

kGsmGZBZZx, 2011-12-01 09:09

Normally I'm against kiilnlg but this article slaughtered my ignorance.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti