|
Geri filmai ir šiek tiek vilties
Šių metų „Žiemos ekranų" programa gali nustebinti ir sužavėti pačius išrankiausius kino gerbėjus. Tiems, kurie jaučia senojo prancūzų kino nostalgiją, skirta puiki ne tik prancūzų, bet ir pasaulinės kino klasikos retrospektyva, nes dešimt retrospektyvos filmų nuolat atsiduria geriausių visų laikų filmų sąrašuose.
Tiems, kurie domisi prancūzų kino dabartimi, - dešimt garsių paskutinių metų filmų. Jie atspindi šiuolaikinio prancūzų kino temų, žanrų, stilių ir, žinoma, autorių įvairovę. Ne, nepaisant nieko, prancūzai išsaugojo pagarbą autoriniam kinui ir, matyt, nežada jo iškeisti į trumpalaikius komercinius blizgučius. Prancūzų kine vis dar galima eksperimentuoti, puoselėti savitą stilių. Režisieriai vis dar pasitiki ne tik gražiais, bet ir protingais, holivudinių...
|
Daugiausia netikėtumų pateikia ligota valdžia
„Sodai rudenį" praėjusį rudenį pasirodė Lenkijos ekranuose. Ta proga su Varšuvon atvykusiu Otaru Joselianiu kalbėjosi „Gazeta Wyborcza" kritikas Tadeuszas Sobolewskis. Pateikiame pokalbio fragmentus.
Gerai, kad atvykote į Lenkiją dabar, o ne prieš mėnesį. Tada būtume kalbėję tik apie karą Gruzijoje.
Tai būtų kitas pokalbis. Gyvenimas nuolat nustebina. Daugiausiai netikėtumų visada mums pateikia valdžia - ligota valdžia, kuri trukdo žmonėms gyventi. „Soduose rudenį" rodau atstatydintą ministrą, kuris išsiplėšia iš valdžios nelaisvės ir atranda, kaip malonu būti laisvu žmogumi. Jis suranda senus draugus, moteris, kurias pažinojo, ir pradeda gyventi iš...
|
Pirmyn į praeitį?
„Gyvenama sala. Pirma dalis"
Filmas pradėtas reklamuoti jau prieš metus. Išgyvenamos finansinės krizės akivaizdoje 36 milijonus dolerių kainavusi „Gyvenama sala", matyt, liks vienu brangiausių rusų filmų. Jis sukurtas pagal sovietmečiu itin populiarių rašytojų fantastų Arkadijaus ir Boriso Strugackių romaną. Pagal Strugackių knygas sukurtas ne vienas svarbus filmas, tarp jų - Andrejaus Tarkovskio „Stalkeris", Aleksandro Sokurovo „Užtemimo dienos". Strugackių „Sunku būti Dievu" jau ne pirmus...
|
Ant ledo
Rytais klausydamas „Žinių radijo" niekaip negalėdavau suprasti, kodėl įvairių ministerijų spaudos pranešimai yra skaitomi vietoj žinių. Išklausydavau, ką vieną ar kitą dieną veiks karo ar švietimo ministras. Ir panašių grožybių apie susitikimus, rankų paspaudimus, keliones, bet tai nebuvo jokia žinia.
Tik visai neseniai man „daėjo", kad pas mus nebeliko ribos tarp reklaminio pranešimo ir informacijos. Viešųjų ryšių rykliai reiškiasi visuomenėje ir kaip žurnalistai, ir kaip manipuliatoriai. Reklaminių filmų gamintojai moko, kaip kurti kiną. Rudenį netyčia tapau liudininku, kaip studentai daugiau nei valandą laukė vieno reklamininko. Pasirodęs jis atsainiai paaiškino, kad filmavo. Supraskite, jis - kūrėjas. Paskui jis ėmė kalbėtis su studentais. Įdomiausia, kad...
|
|
Skaityti visus 
Rašyti
