Daugiausia netikėtumų pateikia ligota valdžia

7MD informacija
„Sodai rudenį" praėjusį rudenį pasirodė Lenkijos ekranuose. Ta proga su Varšuvon atvykusiu Otaru Joselianiu kalbėjosi „Gazeta Wyborcza" kritikas Tadeuszas Sobolewskis. Pateikiame pokalbio fragmentus.

Gerai, kad atvykote į Lenkiją dabar, o ne prieš mėnesį. Tada būtume kalbėję tik apie karą Gruzijoje.

Tai būtų kitas pokalbis. Gyvenimas nuolat nustebina. Daugiausiai netikėtumų visada mums pateikia valdžia - ligota valdžia, kuri trukdo žmonėms gyventi. „Soduose rudenį" rodau atstatydintą ministrą, kuris išsiplėšia iš valdžios nelaisvės ir atranda, kaip malonu būti laisvu žmogumi. Jis suranda senus draugus, moteris, kurias pažinojo, ir pradeda gyventi iš naujo.


Ar tai įmanoma?

 

Ne, taip niekad neatsitinka.Tai pasaka. Tikrovėje žmogus, kuris kartą paragavo valdžios, nebegali jos atsisakyti. Jis tampa nelaimingas, agresyvus, svajoja sugrįžti.


Pažinojote tokių?

Pažinojau. Tai, kad valdžios siekia primityviausios asmenybės, prasčiokiški protai, kelia grėsmę pasauliui. Tai tinka ir Bushui, ir Putinui, ir Saakašviliui. Jie daro klaidas, mes už jas mokame. Manote, kad nėra nuostabių, protingų žmonių Lenkijoje, Rusijoje, Gruzijoje? Bet jie nenori būti valdžioje. Istorija - tai nelaimių ir klaidų ruožas. Kodėl nekalbama apie tautos gedulą, minint prancūzų revoliucijos metines, kai giljotina dirbo kaip siuvamoji mašina? Daug su sena graikų demokratijos idėja susijusių vilčių išgaravo. Nepamirškite, kad Sokratas buvo nuteistas mirti demokratiškai. Daugumos valdžia nėra racionali.

Jūsų komedijoje žmogiškumo įneša moterys.

Pasaulį valdo mačo. Moterų sritis yra riteriškumas.


Kaip Jūs tai suprantate?

O kas, jei ne riteriškumo atmaina, yra motiniškas instinktas, liepęs ginti silpnuosius? Iš tų silpnų, nekaltų, puoselėjamų vaikų vėliau išauga įvairūs idiotai ir niekšai, bet tai jau kita tema. Gaila, kad mūsų pasaulio nevaldo sijonuoti riteriai.


Toks „riteris" yra pagrindinio herojaus mama - sena dama su kuodu. Atstatydintas ministras žiūri į ją parke, skaitančią knygą. Prieina ir prašo pinigų, visai kaip mažas berniukas. Kokią knygą ji skaito?

Fourier.


Tą utopišką anarchistą?

Taip. Filmuose kalbu apie tai, kas norėčiau, kad egzistuotų, nepaisant to, kas man trukdo.


Buvęs ministras ravi parką, miega po tiltu su klošarais.

Ten labai malonu. Pasauliui būtų geriau, jei tokie žmonės atsidurtų po tiltu.


Filmuose „Drugelių medžioklė", „Pirmadienio rytą", „Sodai rudenį" rodote spalvotų atvykėlių apgyvendintą Europą. Buvusiame ministro bute įsibrovėliai gamina kuskusą. Ar gailitės senosios Europos?

Kodėl? Ji sugalvojo tiek baisių dalykų, pradedant inkvizicija, konkista, Amerikos civilizacijų sunaikinimu.


„Soduose rudenį" grojate dviem tonais. Fone tūno neišsprendžiamos šiuolaikinės problemos, bet Jūs jas traktuojate lengvai. Dominuoja šviesi nuotaika. Toks tonas labai retas šių dienų kine.

Dėl metafizinių priežasčių niekad neverta prarasti vilties. Jei į pasaulį žvelgtume kaip į sugadintą modelį, negalėtume dirbti. Jei liaučiausi žaidęs su savo pesimizmu (su juo būtinai reikia žaisti), turėčiau liautis kūręs filmus. Didysis pesimistas Bulgakovas savo romano pagrindu pasirinko mintį, kad į Maskvą atvyksta velnias, bet greit suvokia, kad jam nebeliko darbo, nes visas blogis jau egzistuoja. Ar tai ne juokinga? Gogolis, kuris buvo visiškas pesimistas, bent jau galėjo viltis,

kad skaitytojas suvokia jo nerimą. Ar tai neguodžia? Menininko ir jo žiūrovo privilegija yra tai, kad jie gali juoktis iš situacijos, kurios negalima pakeisti.


O kas Jus guodžia?

Kad yra pasaulyje žmonių, kurie susitapatina su kinu, panašiu į tą, kurį kadaise kūrė Jacques'as Tati ar René Clairas. Kreiptis į įsivaizduojamą žiūrovą, kuris mąsto taip, kaip ir tu, tai tarsi įkvėpti gaivaus oro: nesu vienas! Yra ir kitoks kinas. Be vilties. Pavyzdžiui, Stanley Kubricko. Tai didis režisierius. Nesuprantu tik vieno: jei taip matai pasaulį, kam dar kurti filmus?


Jūsų filmai atrodo taip, tarsi būtų kurti šiek tiek apsvaigus - varomoji kino pasaulio jėga yra vynas.

Ar galima įsivaizduoti Platono puotą be vyno? Vynas atveria protus, kuria bendrumą. Prie tokio stalo sėdėjo Sokratas su savuoju „Žinau, kad nieko nežinau". Tokį stalą gaubė evangeliška idėja. Ji artima Sokratui: „Nedaryk kitam to, kas tau pačiam yra nemalonu."


Parengė Kora Ročkienė

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.