Rytais klausydamas „Žinių radijo" niekaip negalėdavau suprasti, kodėl įvairių ministerijų spaudos pranešimai yra skaitomi vietoj žinių. Išklausydavau, ką vieną ar kitą dieną veiks karo ar švietimo ministras. Ir panašių grožybių apie susitikimus, rankų paspaudimus, keliones, bet tai nebuvo jokia žinia.

Tik visai neseniai man „daėjo", kad pas mus nebeliko ribos tarp reklaminio pranešimo ir informacijos. Viešųjų ryšių rykliai reiškiasi visuomenėje ir kaip žurnalistai, ir kaip manipuliatoriai. Reklaminių filmų gamintojai moko, kaip kurti kiną. Rudenį netyčia tapau liudininku, kaip studentai daugiau nei valandą laukė vieno reklamininko. Pasirodęs jis atsainiai paaiškino, kad filmavo. Supraskite, jis - kūrėjas. Paskui jis ėmė kalbėtis su studentais. Įdomiausia, kad kalbėdamas jis net nekėlė klausimo, ar kažkurio prekybos tinklo reklama turi ką nors bendra su kūryba. Pastebėjau, kad sutikęs jauną, turtingą, madingai apsirengusį, apie viską esą puikiai išmanantį, jokių moralinių skrupulų neturintį žmogų, kuris naudojasi kiekviena galimybe pasirodyti viešai, gali net neabejoti, kad tas žmogus dirba (ar dirbo) reklamos arba viešųjų ryšių srityje. Kita vertus, kai pagalvoji, kad tie žmonės pasirašo sutartis su įvairiomis lietuviškomis barbėmis ir turi patraukliai pateikti visuomenei kiekvieną jų nusičiaudėjimą ar kvailą mintį, supranti, kad ta duona uždirbama nelengvai. Kitas klausimas, ar prasmingai. Trumpam įsivaizduokite, kad dirbate agentūroje, kuri sudarė sutartį su kokia nors įžymia ponia, tarkime, su Laima Paksiene... Na, kaip?

Viešųjų ryšių ir reklamos specialistai ne tik Lietuvoje užima privilegijuotą padėtį. Todėl jie dažnai tampa filmų herojais. Manau, visi susigundo paprastu ir gana metaforišku konfliktu, kai stereotipų ir svajonių pardavėjai nebegali meluoti sau ir išgyvena tikrųjų vertybių krizę. Šią savaitę televizijos parodys kelis filmus apie reklamos specialistus. Pato O'Connoro filmas „Meilės lapkritis" (LNK, 17 d. 22.20) pasakoja apie savo darbui pasiaukojusį reklamos specialistą Nelsoną (Keanu Reeves). Jis neįsivaizduoja, kad galima gyventi kitaip. Laimei, herojus sutinka gražią ir ekscentrišką moterį Sarą (Charlize Theron), o ši nusprendžia suvedžioti Nelsoną.

Vokiečių režisieriaus Larso Kraume's filmo „Reklamos žmogus Viktoras Fogelis" (TV3, 18 d. 23.55) herojus yra talentingas studentas, nusprendęs įsidarbinti didžiausioje Frankfurto reklamos agentūroje. Jis turi sukurti revoliucingą naujo automobilio pristatymo koncepciją. Žinoma, filme bus ir meilės istorija, juk reklama ir meilė vis labiau neatsiejami ne tik Šv. Valentino dienos išvakarėse.

Kita gyvenimo būdą veikianti šių dienų aplinkybė, be abejo, yra internetas. Kartais ir aš jaučiuosi jo vergu, nes nebesugebu apžioti visos dominančios informacijos. Amerikiečių režisierius Davidas Slade'as nusprendė, kad internete slypi nearti trilerių temų dirvonai ir 2005 m. sukūrė filmą „Ledinukas", kurį LNK kažkodėl siūlo „Snobo nakties" (18 d. 23.20) žiūrovams. Filmo herojė yra keturiolikmetė Heilė (Ellen Page), kuri internete bendrauja su mielu fotografu Džefu (Patrick Wilson). Tačiau iš pirmo žvilgsnio nekalti žodžiai yra mirtinai pavojingas žaidimas. Džefas pasiūlo susitikti kavinėje, mergaitė sutinka, o netrukus už jos užsiveria dukart vyresnio vyriškio buto durys. Viskas vyksta pagal planą. Auka sutinka fotografuotis apsinuoginusi... Tačiau nesidžiaukite, kad atspėjote, apie ką bus filmas. Viskas bus ne taip, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Internete iš tikrųjų galima daug ko išmokti. Režisierius sako: „Keturiolikmetė mergina stumia mus į situaciją, kurioje turime apsispręsti, ar palaikome jos veiksmus, ar stojame ginti įtariamojo pedofilija. Iki filmo vidurio neturime jokių abejonių, kad esame už merginą, paskui pasirinkimas nebe toks akivaizdus ir atsiranda dilema, nejaugalime užjausti pedofilą?" Jei atvirai, esu linkęs neužjausti nei vieno, nei kito, o sprendžiant lolitų problemas, manau, amžinai nepralenkiamas liks Vladimiras Nabokovas.

Į tuos senus laikus, kai gimė Nabokovo šedevras, ragina sugrįžti Franko Darabonto 2001 m. filmas „Didingasis" (LNK, 17 d. 00.25). ...1951-ieji. Piteris Epltonas yra sėkmingas Holivudo scenaristas. Tačiau jis apkaltinamas simpatijomis komunizmui. Piteris nesupranta, kuo iš tikrųjų jį kaltina. Girtas jis nori išvažiuoti kitur ir pradėti naują gyvenimą. Tačiau patenka į avariją ir praranda atmintį. Mažo miestelio, kuriame atsidūrė Piteris, gyventojas Haris „atpažįsta" jį kaip iš karo negrįžusį savo sūnų. Piteris padeda Hariui prikelti apleistą kino teatrą „The Majestic". „Žaliosios mylios" režisierius Darabontas gerai žino, ko trokšta žiūrovai, todėl pagrindiniam vaidmeniui pasirinko Jimą Carrey. Pastarasis stengiasi, bet pateisinti režisieriaus įsitikinimo, esą Carrey charizma primena Jameso Stewarto, akivaizdžiai nepajėgia.

„Didingasis" buvo sumanytas norint pagerbti Holivudo aukso amžių ir tokius režisierius kaip Frankas Capra. Šią savaitę LTV parodys kelis to laikotarpio filmus. Tarp jų ir vieną garsiausių 6-ojo dešimtmečio kūrinių - Roberto Aldricho juostą „Mirtinas pabučiavimas" (LTV2, 19 d. 22.10). Siužetas - privatus detektyvas Maikas Hameris tiria jaunos moters nužudymo bylą ir susiduria su nenumatytomis aplinkybėmis - režisieriui buvo pretekstas pasvarstyti apie Pandoros mitą, atominio ginklo grėsmę ir pirmiausia apie visur įsigalintį blogį. Filmas buvo kuriamas 1954 m., kai pasaulis išgyveno Šaltojo karo pakilimą, o Holivude vis dar buvo gyvi prisiminimai apie senatoriaus McCarthy sukeltą „raganų medžioklę". Užuominų apie ją filme yra gana daug. „Mirtinas pabučiavimas" yra vienas paskutiniųjų film noir, nors pagrindinis herojus gana neįprastas: Maikas Hameris yra antipatiškas, kvailas ir dar mačo. Filmo pagrindu tapo populiariojo Mickey Spillane'o detektyvinis romanas.

Kito populiaraus detektyvų kūrėjo Elmore'o Leonardo knyga 1971 m. tapo Edwino Sherino filmo „Valdeso atpildas" (LTV2, 20 d. 22.10) pagrindu. Jo veiksmas nukels į mažą Arizonos valstijos miestelį, kurį terorizuoja bandito Tanerio (Burt Lancaster) gauja.

LTV visą savaitę rengiasi kankinti reportažais iš dailiojo čiuožimo čempionato (ar dar pamenate tokį sovietinių žmonių džiaugsmą?), nors nesuprantu, kam to reikia, jei vien mano kabelinė televizija transliuoja mažiausiai penkis specialiai sportui skirtus kanalus. Todėl trečiadienio „Elito kino" seansas vyks naktį (21 d. 00.30). Bus parodytas retas filmas - Michaelo Cimino debiutas „Griausmas ir Greitakojis" (1974). Tai pasakojimas apie bankų plėšiko ir jauno avantiūristo (Jeff Bridges) draugystę. Kartu jie nusprendžia surasti kadaise Griausmo (Clint Eastwood) paslėptą milijoną dolerių.

Užtat Anatole'io Litvako ekranizuotą Franšoise Sagan romaną „Ar jūs mėgstate Bramsą?" LTV2 parodys padoriu laiku (18 d. 19.25). Filmas sukurtas 1961 m. ir, manau, ne vienam primins išnykusią kino melodramos tradiciją. ...Keturiasdešimtmetė Pola yra Rožė meilužė. Vyriškis nori išsaugoti savo nepriklausomybę ir laisvę, todėl neskuba vesti. Nusivylusi moteris puola į glėbį jaunam amerikiečiui. Tačiau Rožė supranta klydęs ir grįžta. Nieko originalaus? O dabar įsivaizduokite, kad Polą ir Rožė vaidina Ingrid Bergman ir Yves'as Montand'as, kad Anthony Perkinsas už amerikiečio vaidmenį Kanuose buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele", kad Pola yra sėkminga Paryžiaus interjerų dizainerė, o Ingrid Bergman filme dėvi specialiai jai sukurtus Christiano Dioro drabužius. Po tokios teigiamų emocijų dozės tą patį vakarą bus galima grįžti į LTV ir (18 d. 23.15) pasižiūrėti pirmąjį ekologinį dokumentinį filmą - poetišką Godfrey Reggio „Kojaniskaci" (1982). Apie tai, kad žmonės skuba gyventi, vartoti, naikinti savo pasaulį. O, pasirodo, reikia visai nedaug - sustoti, susimąstyti ir pamatyti amžinybę taip, kaip ją mato vienuolis Reggio.

Jūsų - Jonas Ūbis