Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 45 (967), 2011 gruodžio 16 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
VII tarptautinis Augusto Dombrovskio konkursas
Gedmintė Samsonaitė: Italijos suvienijimo metinėms(1)
Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas
Pokalbis su kompozitoriumi Faustu Latėnu
Pokalbis su aktoriais Ainiu Storpirščiu ir Marium Repšiu Mariaus Ivaškevičiaus dramos „Išvarymas“ premjeros proga
Rūtos Oginskaitės knyga „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“
Kristina Stančienė: Dvasingumo paieškos(2)
Parodai „Jurga Ivanauskaitė (1961–2007). Sankryžos“ pasibaigus
Lijana Šatavičiūtė: Tylos estetika (4)
Danutės Jonkaitytės paroda „Esu“ VDA galerijoje „Artifex“
Aistė Račaitytė: Gero kino vakarai
Įspūdžiai iš Tarptautinio Talino kino festivalio „Juodosios naktys“
Krėsle prie televizoriaus
Živilė Pipinytė: Visai nekaltas malonumas(8)
Nauji filmai – „Važiuok“
1939 03 28 – 2011 12 13
Gruodžio 16 - 22
Gruodžio 16–22 d.
Gruodžio 16–25
Gruodžio 16–25
Gruodžio 16–25
Paroda „Vilniaus sakralinė auksakalystė“ Bažnytinio paveldo muziejuje

Rita Pauliukevičiūtė

Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje nuolatinę ekspoziciją pratęsė nauja paroda, surinkusi Vilniaus auksakalių sakralinius dirbinius nuo XVI a. iki XX a. pradžios. Eksponatai atkeliavo iš Vilniaus, Kaišiadorių, Kauno, Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų bažnyčių bei Lietuvos dailės, Lietuvos nacionalinio ir Trakų istorijos muziejų.

 

2002–2005 m. Vilniaus arkivyskupija atliko milžinišką, be galo svarbų ir reikalingą darbą – inventorizavo visas savo bažnyčiose esančias meno vertybes. Būtent tada ir atsiskleidė, kiek vietinių meistrų dirbinių yra išsaugota ir dažnai tebenaudojama tiesiogiai pagal jų paskirtį liturgijoje. Jau tada, dar prieš įkuriant muziejų, kilo mintis, kad pradėtus įvairius teorinius tyrėjų darbus galėtų vainikuoti paroda, kur vienoje vietoje pamatytume visą Vilniaus auksakalystės istoriją, stilių kaitą, savitumus, neišvengiamas įtakas, kad ne vien nuotraukose galima būtų lyginti ir daryti išvadas. Taip pat norėjosi didesniam žmonių būriui parodyti, koks nepaprastas Dievui šlovinti skirtas grožis slepiasi nematomas tolimiausių pakraščių bažnyčių zakristijose. Dauguma kūrinių eksponuojami pirmą kartą, o pasibaigus parodai sugrįš į bažnyčias būti tuo, kam jie ir buvo sukurti.

 

Naujoji paroda neatsiejamai susijusi su nuolatine Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicija, kur ir reikėtų pradėti pažintį su vilnietiškos auksakalystės istorija. Vilniaus katedros lobyno kolekcijoje rodomi svarbiausi ir seniausi Vilniaus meistrų dirbiniai: šv. Stanislovo rankos relikvijorius (apie 1500–1503), krištolinis kryžiaus pavidalo šv. Eustachijaus relikvijorius (iki 1539), didžioji Goštautų monstrancija (1535), Šventojo Kryžiaus ir Kristaus erškėčių vainiko dyglio relikvijorius (XVI a. vid.), katedros kantoriaus lazda (1563) ir keletas kitų. Muziejuje savo vietą yra radęs vienas Lietuvoje seniausių, XV–XVI a. sandūroje sukurtas Trakų bažnyčios pacifikalas ir seniausias Trakų Dievo Motinos paveikslo aptaisas su galybe votų. Beveik visose muziejaus ekspozicijos vitrinose atrasime Vilniaus auksakalių kurtų liturginių indų. Taigi Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicija pati savaime yra gana išsamus, nuo parodos neatsiejamas Vilniaus auksakalystės istorijos pristatymas.

 

Naujoji paroda pradedama XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios monstrancijomis, kuriose pastebimas vadinamasis gotikos stiliaus sugrįžimas, sujungtas su vėlyvajam renesansui būdingais motyvais. Kaip galima spręsti iš išlikusių pavyzdžių, Lietuvoje šis monstrancijos tipas buvo labai prigijęs ir vėl gausiai kartojamas XX a. pradžioje. Vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko Vilniaus auksakalystę atspindi grupė liturginių taurių, sukurtų XVII a. I ketvirtyje, iš kurių ypač išsiskiria unikalus Trakų kašteliono Jurgio Radvilos evangelikų reformatų bažnyčiai dovanotas indas. Didelę grupę sudaro ankstyvojo baroko taurės su šešiakampe pėda, tokią Vilniaus meistrai itin mėgo. Viena šių taurių iš Naujojo Daugėliškio bažnyčios pažymėta Vilniaus miesto kontroliniu ženklu – Gedimino stulpais. Tai ypač retas dirbinys, turint omenyje, kad šiuo XVI a. pabaigoje – XVII a. naudotu, pirmuoju tikrai žinomu Vilniaus miesto ženklu pažymėtų kūrinių išlikę vos keletas. Ši taurė yra vienintelis Lietuvoje esantis Gedimino stulpais paženklintas dirbinys.

 

Gedimino stulpais ženklintas ir išskirtinis, ypatingo dėmesio vertas parodos eksponatas, vienintelis atkeliavęs iš svečios šalies, – Krokuvos dominikonams priklausantis Šventojo Kryžiaus relikvijorius, kurį 1637 m. nukalė Vilniaus auksakalys Hornas Rentelis, o užsakė LDK unitų metropolitas Rapolas Korsakas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo IV Vazos ir Cecilijos Renatos sutuoktuvių proga. Šis relikvijorius yra išlaikęs savo tiesioginę paskirtį, tebenaudojamas liturgijoje, todėl nuo 2012 m. vasario mėnesio, prasidėjus gavėnios laikotarpiui, kai ypatingai gerbiamas šventasis kryžiaus medis, jis grįžta į Krokuvos vienuolyną. Šis iš tiesų karališkas dirbinys išsiskiria savo išvaizda. Alegorinė moters, sėdinčios ant erelio, figūra liaunomis rankomis laiko didžiulį vainiką, kurio centre, Šventosios Romos imperijos erelio krūtinėje, yra Šventojo Kryžiaus relikvija. Dar šešiolikos šventųjų relikvijos išrikiuotos aplinkui puošniu vainiku. Relikvijoriaus šonuose – įspūdingos karališkosios poros globėjų Šv. Vladislovo ir Šv. Cecilijos figūros, o viršūnę vainikuoja angelų nešama Habsburgų karūna.

 

XVIII a. Vilniaus auksakalių dirbinius žymėjęs įkalas pasikeičia – juo tampa miesto herbas šv. Kristoforas. Deja, ir šiuo ženklu pažymėtų kūrinių negausu. Parodoje jam atstovauja trys kuklios auksakalio Jono Jurgio Lamprechto Vilniaus katedrai sukurtos taurės su užsakovo – Vilniaus katedros kapitulos – herbais.

 

Kodėl tiek mažai vilnietiškų dirbinių turi ženklus, nusakančius jų kilmę, tyrėjai dar tebelaužo galvas. Labiausiai įtikinantis atsakymas – miesto valdžios ir auksakalių cecho statutų reikalavimas darbams naudoti pakankamai aukštos prabos sidabrą, ką ir turėjo garantuoti miesto įkalas, buvo sunkiai įvykdomas dėl nuolatinių negandų veikiamos, smunkančios ekonominės krašto situacijos. Auksakaliai dažnai dirbo iš užsakovo medžiagos – lydė senus sidabrinius reikmenis ir net sudegintų liturginių drabužių sidabrą, įmaišydavo kitų metalų, siekdami išgauti reikiamą medžiagos kiekį.

 

Nenuostabu, kad gausiausiai parodoje atspindima baroko epocha, sužydinti puošniais vešlios augalijos reljefais, iš gėlių kyšančiomis angelų galvutėmis, tarp kurių įkomponuoti ir Kristaus kančios simboliai, Bažnyčios tėvų figūros, pamaldūs šventieji.

 

XVIII a. pastebimos kelios tipologinės Vilniuje sukurtų monstrancijų, ažūrinių relikvijorių, Komunijos bei taurių grupės. Išsiskiria žymių Vilniaus auksakalių Jono Frydricho Šemniko ir Jono Lario kūriniai, galima apibrėžti jų dirbtuvėms būdingų tipų ir formų repertuarą. Šiai epochai taip pat labai būdingi ir ga...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru