Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Vlado Bagdono kūrybinio gyvenimo smulkmenos


Rūtos Oginskaitės knyga „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“


Milda Brukštutė

Share |
Jau trečius metus iš eilės leidžiamos Rūtos Oginskaitės knygos apie ryškius Lietuvos meno atstovus.

2009 m. pasirodė knyga apie Vytautą Kernagį „Nes nežinojau, kad tu nežinai“, 2010 m. – apie dokumentininką Robertą Verbą „Nuo pradžios pasaulio“, o praėjusią savaitę buvo pristatyta knyga, skirta aktoriui Vladui Bagdonui „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“. Ši knyga, palyginti su prieš tai buvusiomis, džiugina tuo, kad aprašomoji asmenybė, laimė, dar tebėra gyva ir sveika. Galbūt dėl to pakitusi ir knygos struktūra – joje nebeaptiksime amžininkų prisiminimų – R. Oginskaitė visą informaciją traukia iš savo atminties bei paties V. Bagdono lūpų. Atrodo, kad šįkart autorė nekėlė sau užduoties visapusiškai atskleisti aprašomąją asmenybę, o norėjo suteikti sau ir skaitytojams galimybę tiesiog kurį laiką pabūti kartu su ja.

 

Klausimų ir atsakymų žanru knyga „Jausmų repeticijos“ panaši į maždaug prieš metus tos pačios „Tyto alba“ leidyklos išleistą teatrologės Daivos Šabasevičienės knygą „Ieškant teatro“ apie aktorių, režisierių Valentiną Masalskį, bet klausimų pobūdis labai skiriasi: R. Oginskaitės užduodami klausimai (dažniau tai būna ilgi komentarai be klaustukų) konkretūs ir detalūs (pvz., „Pasaulinė premjera – 2001 metų kovo 2-ąją, lietingą dieną. Bet stiprus lietus, rašiusiųjų pastebėjimu, neatbaidė žiūrovų. Venecijos bienalės atidarymas“), D. Šabasevičienės – filosofiški ir abstraktūs (pvz., „Spektaklio tema – kas tai?“). Taip V. Masalskį galėjome mėginti pažinti per jo požiūrį į vieną ar kitą reiškinį, per tam tikrą jo filosofiją, o prie V. Bagdono galime prisiliesti per tam tikrus jo gyvenimo įvykius, konkrečius prisiminimus.

 

Prisiminimų knygoms labai svarbi detalė yra jų apipavidalinimas – jos tiesiog turi būti malonios paliesti. Tą puikiai atliko knygos dizaineris Tomas Mrazauskas: tiksliausia būtų pasakyti, kad knyga yra subtiliai graži. Ją neatsibosta vartyti daugybę kartų, kaip kad neatsibosta vis sugrįžti į malonius prisiminimus. Čia nėra nieko rėkiančio – pagrindinės spalvos juoda ir balta, o šalia raidžių bei nuotraukų nebijoma palikti tuščios erdvės paraštėse, lyg vietos fantazijai.

 

Kai knyga gimsta iš dviejų žmonių pokalbių, subjektyvumas neišvengiamas – laimė, šį kartą niekas jo vengti ir nebando, tad jis atrodo labai natūraliai. Kaip knygos pabaigoje pabrėžia pati autorė, „ši knyga – joks vadovėlis. Ir net ne kūrybinės biografijos studija. Ne kokios nors sukaktys ją paskatino, o nostalgija. Artisto ilgesys.“ Nesunku pastebėti, kad autorė labai gerai išmano visus V. Bagdono kūrybinius etapus, kartkartėmis prie jo pasakojimo prideda vieną ar kitą smulkmeną, abstrakčiam prisiminimui suteikdama konkretumo. Todėl kartais šie pokalbiai primena žaidimą „kas prisimins smulkiau“. Skaitant retkarčiais ne tiek svarbu, kas ką pasakė, svarbiau kalbančiojo atkuriama nuotaika, kuri visuose prisiminimuose panaši – nostalgiška. Veikiausiai tokios knygos labiausiai džiugina tuos, kurie taip pat gyveno tuo laiku, tie, kurių atmintis beskaitant pradeda veikti ta pačia kryptimi ir kartkartėmis leidžia mintyse pridėti šį bei tą ir nuo savęs.

 

Lyginant „Jausmų repeticijas“ su kitomis menininkų prisiminimų knygomis, žavi šios knygos forma, kuri tam tikra prasme griauna vientiso, chronologinio laiko principą, itin dažną šiam žanrui. „Jausmų repeticijos“, kaip ir priimtina, prasideda nuo aktoriaus vaikystės. Tačiau tolesniuose knygos puslapiuose viskas labai gyvai susipina, taip suteikiant prisiminimams ne tiek baigtinumo, kiek amžinumo aspektą. Tokiam padrikai vientisam laikui vaizduoti itin dėkingas teatro žanras. Taip apie Otelo vaidmenį ir jo kūrimą galima kalbėti kad ir knygos pabaigoje, nes juk Bagdonas ruošiasi rytoj jį vaidinti... O apie Mokytoją iš spektaklio „Sudie, idiotai“ perskaitėme knygos viduryje, nors šiuo metu tai ir paskutinis aktoriaus sukurtas vaidmuo lietuvių teatre. Tad kiekvienas skyrius tampa kiek netikėtas – kaskart nežinai, kokios temos sulauksi.

 

Vienas pagrindinių knygos variklių – esamojo laiko pojūtis fiksuojant net ir pačius smulkiausius aktoriaus veiksmus: gastrolės, repeticijos, vaidinimai eiliniuose spektakliuose ar net paprasčiausias peršalimas, kai tenka važiuoti į Kauną vaidinti Zorbą sloguojant. Tai leidžia skaitytojui prisiliesti prie aktoriaus kaip paprasto, gyvo žmogaus ir, sekant jo dienas vieną po kitos, įsijausti į jo gyvenimo ritmą. Gaila, kad šis ritmas sukuriamas daugiau per buitį, kad ir į stuburo traumą gilinantis daugiau nei į kuriamą vaidmenį. Buitis (nors ir supoetinta) egzistuoja visoje knygoje, ne tik aprašant esamąsias dienas. Kalbant apie viską, kai to visko labai daug, tarytum užgriebiama tik daugybė paviršių, taip atspindint ne tiek menininko kūrybos, kiek jo sėkmingos karjeros istoriją.

 

Išorinių įvykių akcentavimas jaučiamas jau pačiuose skirsnių pavadinimuose, primenančiuose herojinius romanus, kuriuose pirmiausia turėdavo būti daug veiksmo (pvz., „Skirsnis, kuriame Bagdonas, paklusdamas neįtikėtinam pareigos jausmui, nepaiso varvančios nosies ir sugrįžta į rugiuose prie bedugnės“). Tokie smulkių įvykių suherojinimai, nors ir kalbama apie didelio masto artistą, skamba gana komiškai. Kartais atrodo, kad kalbama apie mažą vaiką, o ne apie didį (ir jau suaugusį!) artistą, arba kad knygos skaitytojai turėtų būti vaikai. Toks stilius šiek tiek išmuša iš vėžių, juo labiau kad paties V. Bagdono gana paprasti pasakojimai, atsiduriantys po komiškais pavadinimais, su tokiu stiliumi ne itin susiję. Autorės ir jos aprašomo menininko santykis lieka nelabai aiškus.

 

Nors ir juntamas didelis R. Oginskaitės susižavėjimas aktoriumi, matyti, kad ji blaiviai vertina situaciją ir nėra linkusi žavėtis kiekvienu V. Bagdono sukurtu vaidmeniu. Čia drąsiai kalbama apie tai, jog ne visi spektakliai, kuriuose atsidūrė V. Bagdonas, buvo šedevrai. Tačiau tuomet atrodo netikslu ir nereikalinga vieniems ir kitiems vaidmenims skirti panašų knygos puslapių skaičių visur išlaikant tą patį lengvą toną. Nors ir rašoma, kad ryškiausi vaidmenys, be abejonės, sukurti bendradarbiaujant su Eimuntu Nekrošiumi, bene labiau išryškėja režisieriaus Andrejaus Žoldako portretas (kartu lyg ir aišku kodėl – nes repetuojama su juo buvo kaip tik rašant knygą ir įspūdžiai apie jį, be abejonės, buvo gyvesni). Gal tokį pasirinkimą nieko neišskirti diktuoja pats knygos žanras, kurį galima nusakyti pačia pavadinimo antrašte „Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“ – t. y. aktoriaus kūrybinis (apie asmeninį čia tik užsimenama) gyvenimas nieko ne tik neištrinant, bet ir nesumenkinant, nes juk kiekviena smulkmena tam tikru metu atrodo svarbi. Šioje knygoje iš jų ir siūloma skaitytojui susidaryti bendrą itin gerbiamo lietuvių aktoriaus Vlado Bagdono portretą.


„7 meno dienos“ Nr.45 (967), 2011-12-16

Versija spausdinimui

Komentarai

mQhCNPgzpQSdqPbddTH, 2012-02-17 14:19

tarkim Liepa 6 d, 2009Tikriausiai pats bsiuauikas straipsnis iki siol, is sioje svetain?je paskelbtu. Ne tai jog ankstesnieji ziba, bet sis gal tik penkiameciams ka nors naujo gal?tu pasakyti. Ty kuo j?s mus laikote, gerb. Gorochovski?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti