Netradicinio spektaklio pagrindas – žymios norvegų literatūros vaikams autorės Zinken Hopp pasaka apie mažą berniuką, atradusį stebuklingą kreidelę, kuria nupiešti daiktai atgyja. Išlaisvinęs vaizduotę ir ėmęs šia kreidele piešti, mažylis Junas patiria daugybę suaugusiems nesuprantamų nuotykių.

Spektaklis „Stebuklingoji kreidelė“ vaidinamas rusų kalba, bet netrukus režisierė Olga Lapina ketina sukurti ir lietuvišką variantą. Kiekviename vaidinime gali dalyvauti dvidešimties vaikų, kurių amžius – nuo 6 iki 12 metų.

Klausiu spektaklio režisierę, kodėl ji pasirinko būtent šią pasaką?

Olga Lapina: Vienu metu buvau labai susidomėjusi skandinavų literatūra vaikams, nes Skandinavijoje įvyko teatro vaikams revoliucija. To nėra, pavyzdžiui, Rusijoje. Skandinavai vieni pirmųjų ėmė kalbėtis su vaikais svarbiomis temomis mažiesiems suprantama kalba.

Skandinavų literatūroje yra pasakų apie, pavyzdžiui, mirtį, gimimą, meilę. Senoji teatrinė tradicija šias temas traktuoja labai naiviai. Skandinavų literatūroje yra humoro, ji pamokanti, bet ne didaktiška.

Kaip tik tada, kartu su daugeliu kitų, man į rankas pateko Zinken Hopp pasaka apie stebuklingąją kreidelę. Ji man įsiminė tuo, kad jos pagrindas – kelionė. Tai toks nuotykis, kurį vaikystėje susikurti labai lengva, tam nebūtina pirkti bilieto ir kažkur važiuoti – gali keliauti ir savame kieme. Viskas priklauso tik nuo vaizduotės.

Kodėl pasirinkote tokią neįprastą spektaklio koncepciją – kelionė vyksta ne scenoje, o teatro užkulisiuose: koridoriuose, fojė, tarnybinėse patalpose?..

O. L.: Ši pasaka kažkaip tiko Rusų dramos teatro pastatui. Jo labai painus išplanavimas: klaidūs koridoriai, tamsios, seniai neremontuotos patalpos.

Viena iš spektaklio užduočių – maksimaliai priartinti šį žaidimą prie žiūrovų. Nuo scenos mes nulipame tam, kad pagaliau sugriautume tą mus skiriančią užtvarą tarp artistų ir žiūrovų. Kiekviename žingsnyje įtraukiame juos į žaidimą, ieškome galimybių išprovokuoti. Labai svarbu įtraukti vaiką į žaidimą, suteikti jam galimybę tapti teatro dalyviu, neapgaudinėti jo, kad iliuzija galima tik už rampos.

Priartėti prie jaunųjų žiūrovų stengiasi dauguma Europos teatrų. Jie supranta, kad bendrauti su vaiku neįmanoma, kai teatrą nuo žiūrovo skiria 50-ies metrų atstumas, o salėje sėdi 1500 mažylių. Rusijoje tokių salių daug. Tai tarsi auklėjimo tribūna, galbūt skirta pionieriams, kurie „statys socializmą“, tačiau tai – ne pokalbis su vaiku apie svarbius dalykus. Nulipti nuo scenos man buvo labai svarbu, tai visai kitoks bendravimas.

Muzika šiame spektaklyje atlieka labai svarbų vaidmenį, tad klausiu spektaklio muzikinį vadovą Artiomą Tulčinskį, kokias užduotis kėlė sau šiame spektaklyje?

Artiomas Tulčinskij: Mano užduotis – suformuoti šio spektaklio muziką ir garsus, sukurti jam būtiną atmosferą, ir, žinoma, dirbti su aktoriais – tam, kad jie suprastų muzikinius epizodus, jų ritmiką.

Šioje pasakoje yra eilių, yra dainų. Ji labai muzikali. Manau, autorė numatė, kad pasakos skaitymas vaiko vaizduotėje skambės kažkaip ypatingai. Visos šios eilės labai ritmiškos, o skaitydamas visuomet fantazuoji kokias nors melodijas.

Su režisiere parinkome Edvardo Griego muziką, ji mums pasirodė itin pasakiška ir turinti tinkamą nuotaiką. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji labai graži. O kadangi tai – žaidimas, mes elgiamės su muzika gana drąsiai ir laisvai, kartais netgi chuliganiškai: muziką bando atlikti patys artistai, barškindami, švilpiniuodami ar dūduodami pačiais įvairiausiais instrumentais. Tai – dar ir šviečiamoji funkcija. Manome, kad vaikams turi skambėti geriausios muzikos kūriniai, kad ir laisvai interpretuojami.

Naudojate labai daug įvairių instrumentų...

A. T.: Tai būgnai, varpeliai, barškalai, kurie truputį gąsdina, yra tarsi truputį stebuklingi ir šiek tiek intriguojantys, tarsi krintantis lietus: visa tai padeda kurti paslaptingą atmosferą. Visgi šiuos barškalus ir švilpynes naudojame ne kaip muzikos instrumentus, juk aktoriai nėra muzikantai.

Vadinasi, instrumentai šiame spektaklyje – tarsi aktoriaus tąsa?

A. T.: Tam tikra prasme, taip. Tai tarsi jo instrumentų – balso ir plastinės išraiškos – papildinys. Jeigu jam reikia sukurti stebuklą ir jo paties turimų instrumentų nepakanka, jis griebiasi dar kažko, ima stebuklingus varpelius ir jie suskamba. Visa tai daroma atvirai, maksimaliai artėjant prie vaikų. Jie puikiai supranta, kad atėjo į teatrą, tačiau gali patikėti stebuklu ir tapti aktyvais veiksmo dalyviais.

Viską darome taip, kad išlaikytume vaiko dėmesį kuo ilgiau, kad kaskart įvyktų kažkas nauja, kad kas nors nuolat stebintų, truputėlį baugintų, domintų, linksmintų.

Egzistuoja tam tikras požiūris į teatrą vaikams, ypač Rusijoje, kuris vadinasi „atžagariomis rankomis“: suprask, vaikams galima bet kaip. Mes pasisiūdinsime ryškius kostiumus, užgrosime trankią, šiek tiek kvailoką muziką, pasimaivysime ir apsimesime, kad mums linksma, o vaikai mums už visą šį pseudolinksmumą ir nerimtumą atleis. Kaip tik tuo man ir nesinori užsiimti.

Kokią žinią norite perduoti šiuo spektakliu?

O. L.: Pirmiausia, tai – atsakinga pedagoginė užduotis. Kaip su vaikais teatre kalbėsime vaikystėje, taip jie vėliau supras ne tik teatrą, bet apskritai meną, grožį.

Mums, tėvams, svarbiausia – aprūpinti atžalas materialiai. Svarbu, kad jie būtų sotūs, aprengti ir studijuotų tą specialybę, kurią mes jiems parinkome. O bendravimas su vaikais kaip su lygiaverčiais visuomenės atstovais tiesiog užmirštamas. Auginti vaiką ne sau, o visuomenei, pasauliui – tuo remiasi humanistinė pedagogika. Svarbu tai, kad tu išeisi, o jis pasiliks. Užsiėmimai, vykstantys per spektaklį, sugalvoti su didele atsakomybe ir vidine šiluma. Specialistai, kurių nėra daug, palaikė bendravimo ne tik su vaikais, bet ir jų tėvais idėją. Užsiėmimai vyksta kaip mokymai tėvams, kalbama apie darnius šeiminius santykius, jų plėtojimą. Tokios paskaitos šiuo metu rengiamos visame pasaulyje. Pedagoginės savivokos tėvų ir vaikų bendravime labai mažai – į tai mes ir norėjome atkreipti dėmesį.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Eglė Ivanauskaitė

„7 meno dienos“ Nr.39 (961), 2011-11-04