„Uodų pasakos" - tai spektaklis, sukurtas pagal kelias gerai žinomas Vytauto V. Landsbergio istorijas - apie uodą Bambą („Rudnosiuko istorijos"), apie dinozaurus („Briedis Eugenijus") ir apie kvailą erelį („Rudnosiuko istorijos"). Paklaustas, kodėl kūrė pasaką būtent apie uodus, o ne apie kokius nors kilnesnius gyvūnus, spektaklio autorius atsakė, kad uodai - labai lietuviškas sutvėrimas. Todėl spektaklyje ir skamba smagus bei nedviprasmiškas uodų liaudies himnas („Zy zy zy zy - uodai mes visi. … Juk zyzia tėveliai, močiutės, seneliai...") Tačiau pasaka nebūtų pasaka, jei blogai baigtųsi. Taip nežmonišką uodų zyzimą bei norą kandžiotis ir gelti čia keičia meilė dievo karvytei.

Literatūros kritikas Kęstutis Urba, rašydamas apie literatūrą vaikams, išskyrė V.V. Landsbergio kūrybą: „Pačioje XX amžiaus pabaigoje vaikams pradėjo kurti jaunesnė menininkų karta, kuri siekė iš vaikų literatūros išstumti didaktikos, pamokymo apraiškas, vengė infantilumo, pasitikėjo vaiko, kaip adresato, intelektu ir nuovoka, vadovavosi meno, kaip žaidimo, koncepcija. Taip įsigalėjo anksčiau lietuvių vaikų literatūrai nebūdinga nonsenso stilistika, absurdiški, alogiški žaidimai žodžiais, daiktais, įgrisusiais kalbos ir tautosakos štampais. Svarbiausią vietą šiame kontekste užima Vytauto V. Landsbergio kūryba."

Kūrybai vaikams skiriate ypač daug laiko - rašote ir leidžiate knygas, statote spektaklius, kuriuos mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji, o teatralai išskiria iš visų spektaklių vaikams konteksto. Ar tai pašaukimas, ar misionieriška veikla?

Kūryba vaikams - labai platus terminas. Galima klausti, kas yra tie vaikai, nuo kelerių metų prasideda vaikystė ir kada ji baigiasi? Arba - ar suaugusieji, kurie mušasi, keikiasi, geria, zyzia, apkalbinėja vieni kitus, kurie bando pameluoti ar ką nors pavogti, nėra nesubrendę vaikai? Ir apskritai, kada žmogus laikytinas subrendusiu, atsakingu ir kada jam jau nebereikia pasakų? Manau, kad pasakų reikia įvairaus amžiaus skaitytojui ir žiūrovui. Ypač tokių, kurios gerai baigiasi. Visi pasiilgsta Mažojo princo, Mikės Pūkuotuko, Trolių Mumių, D. Biseto „Aukštyn kojom" - tai menas, kuris bet kokio amžiaus skaitytoją pakylėja, pralinksmina, nuskaidrina. Suaugusiųjų mene šios savybės aptinkamos kiek rečiau... Nežinau, ar pasakas rašyti - pašaukimas, ar misionieriška veikla. Rašyti jas pradėjau nė neketindamas tapti rašytoju, o tiesiog stebėdamas augančius savo vaikus ir bandydamas šį tą paaiškinti jiems apie keistąjį suaugusių žmonių pasaulį.

Kaip gimė „Uodų pasakos"? Kas čia svarbiausia?

Uodas - labai lietuviškas gyvis, kuris garsiai zyzia, o paskui tyliai siurbia kieno nors kraują. Kiekvienas pasakos gyvis simbolizuoja kažkokią žmogišką savybę: baltasis arklys Dominykas - vyriškumą, rūpestį, jėgą, rugiagėlė - moteriškumą, trapumą, meilę ir grožį, o uodas - visa tai, ko Lietuvoje norėtųsi matyti mažiau. Bet Dievas kažkodėl sutvėrė ir uodus, ir lietuvius, ir lenkus, ir rusus. Kodėl jis taip keistai pasielgė? Gal šis vaikiškas spektaklis padės man pačiam įminti dievišką mįslę - kokia gi uodo paskirtis Žemėje, kokia jo funkcija? Ar sugeba uodas mylėti ir kaip reiškiasi jo meilė? Viena aišku, kad visokia agresija, zyzimas ar gėlimas dažniausiai atsiranda iš meilės stygiaus, tad ir spektaklyje bus bandoma piktai zyziančius uodus paversti pasakas zyziančiais pasakotojais, įsimylėjusiais dievo karvytę ir besivaržančiais dėl jos. Kurio zyzalas bus gražesnis, tą dievo karvytė ir pamils...

Kiek žinau, repetuodamas smarkiai keičiate tekstą. Kas lemia šiuos pasikeitimus?

Iš tiesų tai nėra lengvas procesas, kai to paties žmogaus galvoje ginčijasi dramaturgas ir režisierius. Tai savotiškas psichinis dvilypumas, ir šioje situacijoje labai padeda nuoširdūs, draugiški aktoriai, kurie nepavargsta improvizuoti, analizuoti, siūlyti, juokauti. Manau, kad teatras - itin kolektyvinis, bičiuliškas menas, kur režisierius tik maišo košę, o būsimo patiekalo komponentus į ją beria visi - ir scenografas, ir kompozitorius, ir aktoriai, ir zylė už lango.

Kuo ypatingi jaunieji aktoriai, su kuriais susitikote Vilniaus mažajame teatre?

Ypatingi normalumu - nepersigėrę, nepasipūtę, dar kažko nori ir tiki, kad teatras pasaulį gali padaryti gražesnį. Vėliau dažnokai šitas idealizmas išgaruoja, tad smagu pajusti dar neišblėsusią, entuziastingą, jaunatvišką kūrybinę energiją.

Parengė Daiva Šabasevičienė

„7 meno dienos“ Nr.43 (825), 2008-11-28