Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 21 (989), 2012 gegužės 25 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Trečiasis tarptautinis vieno aktoriaus teatro festivalis Kauno kameriniame teatre
Gintaro Znamierovskio ir Donato Srogio paroda „Žmogus, kultūra, poreikiai: mylėti kultūrą – pažinti save – suprasti kitus 1988–2012“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name „Muziejų nakties“ metu
Kristina Stančienė: Skirtumai ir sutapimai(2)
„Paroda” galerijoje „Kairė–dešinė“
Vilius Kalaušis: Drąsi dokumentika(2)
Galerijos „Vartai“ peržiūroje Simona Žemaitytė
Kristina Steiblytė: Girdėti, kas nesakoma(1)
Paroda „Nebyli komuna: Kauno pantomima 1966–1972“ VDU menų galerijoje „101“
Ramūnas Pronckus: Pastebėjimai be išvadų
Žinutės iš Kanų kino festivalio
Krėsle prie televizoriaus
Gegužės 25-31 d.
Gegužės 25–31 d.
Gegužės 25–birželio 3
Gegužės 25–birzelio 3
7 MD: Parodos
Gegužės 25–birželio 3
„Eugenijaus Onegino“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Živilė Ramoškaitė

Piotras Čaikovskis operai „Eugenijus Oneginas“ yra pridėjęs paantraštę „lyrinės scenos“, o operos muziką kūrė remdamasis Aleksandro Puškino tekstu. Būtent pagal jį, padedamas Konstantino Šilovskio, jis pats sukūrė ir libretą.

 

„Aš sužavėtas Puškino eilių ir kuriu pagal jas muziką, nes man to norisi“, – rašė kompozitorius broliui Modestui. P. Čaikovskio kūrybos tyrinėtojai seniausiai pripažino ir įvertino genialiai atskleistas operos herojų emocijas, psichologiją, dvasią. Didžiausi muzikai metų metus studijavo, grojo, dainavo, dirigavo, siekdami priartėti prie šios muzikos gelmių, operos statytojai kankinosi ieškodami adekvačiausios sceninės formos. Bet, pasirodo, „Eugenijų Oneginą“ jie suvokė ir statė neteisingai, nes statė Puškiną, o ne Čaikovskį!

 

Jaunas rusų režisierius Vasilijus Barchatovas, su didžiuliu pagreičiu kopiantis karjeros laiptais, teigia, jog daugybė „Eugenijaus Onegino“ spektaklių yra provincialūs, juose P. Čaikovskio veikalas suvokiamas paviršutiniškai, operos partitūra perskaitoma neteisingai. Pasak režisieriaus, partitūra yra visai kas kita nei A. Puškino tekstas; nors herojų vardai ir tie patys, jų psichologija, veiksmų motyvai, elgesys skiriasi. Todėl jis įsitikinęs, kad pagal partitūroje užrašytą muziką, kurią režisierius išstudijavo taktas po takto (muzikos mokykloje jis yra grojęs balalaika, solfedžiavęs ir lankęs privalomą fortepijoną), Oneginas nuo pat pradžių myli Tatjaną, tik abejoja savo jausmais ir bijo ją apvilti, o Tatjana atstumia Oneginą tik dėl to, kad nenori prarasti įgyto solidaus aukštuomenės damos statuso. Baisi slegianti provincijos aplinka (operos I ir II veiksmas), iš kurios žūtbūt reikia išsiveržti – joje gyvena tamsūs, atgrasūs žmonės, – išprovokuoja geriausių draugų konfliktą ir vieno jų žūtį... Tai spektaklio koncepcija, režisieriaus išdėstyta spaudos konferencijoje ir keliuose interviu. Ji kažkuo primena šiuolaikinių puošnių vyrukų ir pelenių meilės, vedybų ir skyrybų istorijas, gausiai publikuojamas blizgiuose žurnaluose.

 

Nuorodos į dabartį operų pastatymuose – nenaujas, kelis dešimtmečius gausiai eksploatuojamas išradimas. Kūrybinės fantazijos ir vaizduotės skrydžių niekas nesiims užginčyti arba ignoruoti. Tačiau išlieka klausimas – kaip tai atlikta, ar įtikinama, ar veikia, ar dera su muzika. Esu beveik tikra, kad daliai premjerinės publikos šis spektaklis – visai priimtinas ir įdomus. Vis dėlto klausimas, kokią žinią spektakliu siunčia režisierius, turėjo iškilti ir jai. Po pirmosios premjeros į šį klausimą aiškesnio atsakymo, prisipažįstu, nesuradau. Viskas skendėjo prieštaravimų liūne, o ypač pasigedau P. Čaikovskio veikalui būdingo lyrinio prado ir dvasios. Gal klydau? Teko eiti antrąsyk pasitikrinti pirmųjų įspūdžių. Bet prieštaravimai neišsisklaidė, tik sustiprėjo.

 

Įdėmiai sekant spektaklio režisūrinę partitūrą piršosi mintis, jog režisierius simpatizuoja Oneginui, jo paveikslą kuria kruopščiai ir nuosekliai, o visų kitų personažų jis beveik nekenčia, aštriai pašiepia arba, geriausiu atveju, ironizuoja. Štai senoji Larina slapta maukia „degtinėlę“, Olga, „pasipuošusi“ ryškia oranžine suknele ir juodais kerziniais auliniais batais, lengvabūdiškai kraiposi su dviračiu arba pratrūksta įniršiu ir daužo lėkštes, poetas Lenskis visiškai nevaldo jausmų, nuolat užsirašinėja kiekvieną kilusią mintį, mostaguoja rankomis ar įsiaudrinęs „iš meilės“ isteriškai daužo kumščiais šlaunis... O kaip Tatjana? Juk nuo jos laiško scenos Čaikovskis pradėjo kurti operos muziką, raudojo pirmajame spektaklyje jos klausydamas. Ji negraži, apvilkta bjauriai sukirpta gėlėta suknele (kostiumų dailininkė Marija Danilova), kažin kokia abejinga, inertiška, sulėtintos reakcijos; daryk su ja, ką nori: leidžiasi „stumdoma“ kaimiečių (scena su vainiku), „puošiama“ juokingais skudurais prancūzo Trikė, kvailai didžiuojasi apgaubta Onegino švarku. Prastų manierų, netašytas Greminas tai beprasmiškai bruka Oneginui į rankas tuščią lėkštę, tai staiga piktai ištraukia iš rankų neišgertą taurę. Trikė – savimi patenkinta apgailėtina kaliausė su geltona suknia ir apnuoginta krūtine. Kaimiečiai irgi šaržuojami – siautėja, geria, vaiposi. Gal tik merginų režisierius „pasigailėjo“ – chorą „Devicy krasavicy“ jos atlieka džiovindamos šlapius plaukus ir skalbdamos drabužius, apšviestos šilta ryškia šviesa (gal gražiausia scena operoje). Aukštuomenė (trečiame veiksme) – taip pat nenatūrali, pataikūniška, „problemiška“ („naujieji rusai“?) – viena ponia visiems matant rūpestingai dailina makiažą, dažosi prieš veidrodėlį akis ir lūpas...

 

Spektaklyje naudojami du Zinovijaus Margolino sukurti scenovaizdžiai. Pirmasis vaizduoja mažą nenusakomos epochos medinių rąstų namelį, prigludusį prie nuokalnėn besileidžiančio tako (matome jo šoninę įstrižą konstrukciją). Šis scenovaizdis nekeičiamas per abu pirmuosius veiksmus, jį paįvairina apšvietimas (pavykęs Levo Kleino darbas), minimaliai varijuojamas rekvizitas ir antrajame veiksme „iškritęs“ sniegas bei nuokalne rogutėmis švilpiantys svečiai. Vizualiai ši žiemos scena – puiki, tačiau ar žaidimai dera su skambančiu valsu ir ypač dainuojamu tekstu apie šokius, nesu tikra. Pagaliau tolesnė įvykių eiga operoje (ne spektaklyje), kai Olgą, nekreipdamas į nieką dėmesio, Oneginas šokdina toliau, ir dėl tų šokių kyla konfliktas tarp draugų, verčia abejoti, ar ne be reikalo spektaklyje atsisakyta librete nurodomo pokylio.

 

Kitą scenovaizdį išvystame trečiame veiksme. Tai stoties peronas, pakeitęs tradicišką rūmų menę. Pasak režisieriaus, jis labiausiai tinka operos finalinei scenai, nes tai vieta, kur išvykstama, susitinkama, išsiskiriama... Apie dekoracijų funkcionalumą nesiplėsiu, bet pastebėjau ne vieną paspęstą kliūtį solistams, kai jie įsitempę galvojo, kur ir kaip stato koją. Tikrai komiškai atrodė dviejų ponų, Lenskio ir Onegino, pirmasis pasirodymas, kai jie su tortu rankoje nulipa (iš tiesų nušoka) nuo pasvirusios „tako“ konstrukcijos žemyn. Analogiškų laipiojimų ir ...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru