Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 12 (980), 2012 kovo 23 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Daiva Šabasevičienė: Nuolatinės tremties zona
Tarptautinei teatro dienai
Jūratė Katinaitė: Sakralumas ir sekuliarumas(3)
Giuseppe´s Verdi „Requiem“ Operos teatre
Austėja Adomavičiūtė : Pabirų prisiminimų koliažas
Spektaklis „Akmuo“ Nacionaliniame dramos teatre
Danos Rutkutės jubiliejui
Laisvydės Šalčiūtės personalinė paroda „Orlando. Biografija“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Živilė Pipinytė: Žiurkėnas gyvas(5)
Romano Polanskio „Kivirčas“ atidarė „Kino pavasarį“
Tilda Swinton vaidina filme „Pasikalbėkime apie Keviną“
„Aš tave myliu“ režisieriai pristato projektą
Krėsle prie televizoriaus
Europos Sąjungos ir „Europa Nostra“ kultūros paveldo apdovanojimas – Liubavo dvaro malūnui-muziejui
Eglė Juocevičiūtė : Vaizduotės atmintis
Apie tai, kas vyksta mums nežinant
Anonsas
Kovo 23–29 d.
Kovo 23–29 d.
Kovo 23–balandžio 1
Kovo 23–balandžio 1
7 MD: Parodos
Kovo 23–balandžio 1
Pokalbis su dailėtyrininke Rūta Janoniene

Skaidra Trilupaitytė

Skaidra Trilupaitytė: Neseniai buvote apdovanota Lietuvos mokslų premija Humanitarinių ir socialinių mokslų srityje už darbų ciklą Lietuvos bernardinų meninis paveldas: Vilniaus konvento architektūros ir dailės tyrimai (1996–2010)“. Nuoširdžiai sveikinu. Interneto dienraštyje bernardinai.lt buvo paskelbtas išsamus pokalbis su jumis – pasakojote apie kadaise kilusį susidomėjimą Bernardinų bažnyčia, joje esančius meno paminklus, restauracijos ypatumus ir istorines pranciškonų ordino tradicijas platesniame regione. Aptarėte ir pranciškonų pamaldumui būdingus bruožus. Gal šiandien galėtumėte trumpai pristatyti patį minėto ciklo kūrimo procesą? Monografijos „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“ įvade rašėte, jog renkant medžiagą daug kur teko būti pradininkei. Su kokiais netikėtumais susidūrėte?

 

Rūta Janonienė: Tai buvo ilgametis tyrimas – prieš tai parašyta per 20 straipsnių ir jie vėliau apibendrinti, taigi šį straipsnių ciklą ir vainikavo monografija. Dar yra šviečiamojo ir taikomojo pobūdžio dokumentinis filmas. Viskas truko apie penkiolika metų, bernardinų paveldas man skleidėsi palaipsniui. Apie knygą pradžioje tik pasvajoti galėjau, bet nelabai įsivaizdavau jos pavidalą, nes tik per paskutinius trejus tyrimo metus susikristalizavo pagrindinė temos ašis. Paskui dar keitėsi ir visa struktūra, ir planas, kurį radikaliai perdėliojau, todėl minėti straipsniai nėra tiesioginės knygos dalys, nors jie ir atspindi medžiagos rinkimo etapus. Ieškojau, kaip galima būtų kiek įmanoma plačiau tą surinktą informaciją pateikti, ir pasirinkau architektūros, vidaus įrangos, interjero ir sienų tapybos sritis pagal tai, kaip jos atspindi pranciškonišką dvasingumą. Man atrodo, kad šita ašis labai vykusi, nes tais dalykais galima labai daug ką paaiškinti.

 

Daug rūpesčių sukėlė tai, jog teko rūpintis įvairiausiais kontekstiniais dalykais, kurie tiesiogiai nėra menotyriniai. Kadangi Lietuvos bernardinų dvasingumo istorijos aspektas nėra ištyrinėtas, ypač Vilniaus konvento, paprasčiausiai reikėjo tai atrasti. Pradėjus darbą, bažnyčia dar buvo tarsi „tuščias“ objektas, teko ieškoti kūrinių, kurie jai priklausė. Architektūra jau buvo labai gerai ištyrinėta iš formaliosios pusės, gotikos ansambliui buvo skirta nemažai profesorės Algės Jankevičienės publikacijų. O aš norėjau labiau iš idėjinio pranciškonų meno požiūrio pasižiūrėti į šią architektūrą. Ir mano pagrindinis objektas buvo bažnyčioje esantys dailės kūriniai. Kai restauratoriai pradėjo atidenginėti gotikinę tapybą, mane tas labai „užkabino“ – prasidėjo darbas ant pastolių, atradimai, susižavėjimai... Tai buvo objektas, kuris tarsi gimsta tavo akyse, juk atsidengė nauji plotai, kurie buvo iki tol nežinomi ir absoliučiai netyrinėti. Turėjau susidoroti su atribucijos, scenų identifikavimo ir kitais pradinės analizės klausimais, vėliau teko eiti į gilesnes interpretacijas. Dar buvo altoriai, ant sienų kabantys meno kūriniai, kadaise, jau XVII–XVIII a., iš bažnyčios iškeliavę arba tiesiog dingę sovietmečiu. Ir man teko imtis tų objektų paieškų, dirbti savotiška detektyve bibliotekose bei archyvuose. Objektų arba ikonografinių šaltinių paieška užėmė daug laiko ir kėlė daug klausimų, nes po truputį vis „išplaukdavo“ kokia nors nauja informacija. Bernardinų bažnyčioje buvo labai daug meno kūrinių, tai – ir sienų tapyba, ir altoriniai bei nealtoriniai paveikslai, ir liturginiai reikmenys, ir biblioteka su knygomis. Tuos dalykus reikia skirtingai analizuoti, o grįžtant į pradžią galima sakyti, jog klausimas, kaip visa tai sujungti į visumą, ir buvo vienas iš sunkiųjų.

 

S. T.: Šiame tyrime galime kalbėti ir apie ryškų taikomojo pobūdžio metmenį. Būtent į „pritaikomumą“ šiandien ryškiai orientuota ir visa mūsų mokslo politika. Prisimenu, kaip kadaise galvojant, kokiais būdais minėtą bažnyčią reiktų pritaikyti ir liturgijai, ir lankytojams, pirmiausia turistams, buvo kilę tam tikrų kontroversijų dėl istorinės autentikos ir šių dienų komforto nesuderinamumo. Man įdomu, kiek šiuo atveju patys restauratoriai rėmėsi jūsų tyrimais.

 

R. J.: Restauravimas prasidėjo tuo metu, kai aš pradėjau tyrinėti šią bažnyčią, ir tai buvo tarpusavyje labai susiję dalykai, tyrimai ir tyrimo rezultatų panaudojimas vyko lygiagrečiai. Aš buvau kategoriškai prieš skubotus bandymus įterpti į paminklą „komforto“ elementų, gerai, kad jų vėliau atsisakyta. Nors tenka pabrėžti, kad ir mano knygai pasirodžius restauravimas dar nėra baigtas, tai ilgas procesas, priklausantis nuo daugelio veiksnių, ypač finansavimo, ir tų dalykų aš niekaip negalėjau paskubinti ar paveikti.

 

Esu tos bažnyčios parapijietė, tyrimo objektas buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Savo atradimus čia pat perteikdavau ir papasakodavau, dalinausi viskuo ir su pranciškonais, ir su restauratoriais, visą laiką buvo abipusis ryšys. Vienas iš restauratorių, dalyvavusių atidengiant XVI a. freskas, – mano vyras Gintaras Palemonas Janonis. Taigi apsikeitimas informacija vyko tiesiogiai. Man buvo pasakojama, kas atidengta, o aš bandydavau suprasti, kas tai yra.

 

S. T.: Ar yra koks nors „galutinis“ projektas, kaip ten viskas turėtų atrodyti?

 

R. J.: Taip, projektas, kurį rengė pranciškonų ūkinę dalį tvarkanti viešoji įstaiga, buvo sukurtas jau seniai. Bet jo įgyvendinimas vyksta etapais, priklausomai nuo finansavimo. Būtų idealu, jei tai, ką suprojektavai, pavyktų įgyvendinti sklandžiai ir be kliuvinių, bet taip retai nutinka. Vienas iš paskutinių etapų baigėsi praėjusių metų pabaigoje, kai buvo atidengta skliautų tapyba, jau išleidus knygą. Galiu pasidžiaugti, jog iš įvairių šaltinių gauta informacija visiškai pasitvirtino – pavyzdžiui, tai, kad tas skliautas ištapytas būtent tais metais... Vadinasi, „neprašoviau pro šalį“. Vis dėlto toje bažnyčioje dar gali būti netikėtumų. Iki šiol restauruota didžioji dalis fresk...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru