Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TARP DISCIPLINŲ

Vaizduotės atmintis


Apie tai, kas vyksta mums nežinant


Eglė Juocevičiūtė

Share |
Alex Cecchetti. Performanso-filmavimo „Baimėj ir nuostaboj“ fragmentas. 2012 m. Virginijos Januškevičiūtės nuotrauka
Alex Cecchetti paroda „Baimėj ir nuostaboj“ veikė Šiuolaikinio meno centre nuo vasario 17 d. iki kovo 18 d. ir yra edukacinio „projekto“ dalis. Ar tas projektas kažkur parašytas ir suplanuotas, sunku pasakyti, bet kryptis gana aiški. Kuratorės Virginija Januškevičiūtė, Monika Lipšic, Inesa Pavlovskaitė.

Aiškintis šį „projektą“ galima pradėti nuo 2011 m. lapkritį vykusio trečiojo paskaitų ciklo „Trys peilio panaudojimo būdai“ („Three uses of the knife“, organizatoriai – artnews.lt drauge su Nacionalinės dailės galerijos informacijos centru, ŠMC bei Monika Lipšic ir Gerda Paliušyte), kuris buvo skirtas „naratyviniam posūkiui“ – tarp šiuolaikinių menininkų plintančiai tendencijai savo kūryboje naudoti paskaitas, diskusijas, monologus, skaitymus, vaidybą, karaokę ar varjetė. Cecchetti tuomet atliko tris performansus bendru pavadinimu „Naktį blogų žodžių nematyti“. Prieš performansą vyko kuratoriaus ir rašytojo Lucos Cerizzos paskaita „Pasakojimo menas, meno istorija“ („The art of storytelling, the story(telling) of art“) (http://www.youtube.com/watch?v=5C3RlVBVZMo), kurioje jis kalbėjo apie meno dematerializacijos tradiciją, ateinančią iš klasikinio konceptualizmo 7-ajame dešimtmetyje, ir kaip vieną iš šios tradicijos sekėjų minėjo Jasoną Dodge’ą, kurio parodą matėme ŠMC praėjusių metų pavasarį (kuratorės – Gerda Paliušytė ir Inesa Pavlovskaitė). Dodge’as pats nepasakoja, jis kuria objektus, bet tie objektai yra tam tikrų istorijų reliktai, dokumentai arba priežastys. (Vilnius Sling (Vilniaus kuprius) – frazė-kokteilis, kurio buvo galima paragauti per Raimundo Malašausko parodos „Fotofinišas“ atidarymą, buvo sumanyta kaip Jasono Dodge’o knygos pavadinimas.)

 

Sausio 21 d. Vilniaus planetariumo patalpose su Marko Geffriaud paroda „Opening“ atsidarė nauja parodų erdvė „The Gardens“, inicijuota Inesos Pavlovskaitės ir Gerdos Paliušytės. Paryžiuje, muziejuje „Jeu de Paume“, 2011 m. pavasarį vyko Marko Geffriaud ir Alexo Cecchetti paroda /// „The Police Return to the Magic Shop“, kuruota Raimundo Malašausko.

 

*

 

Parodos „Baimėj ir nuostaboj“ metu ŠMC skaitykloje įvyko meno kritikės ir rašytojos Rahmos Khazam paskaita apie spekuliatyviojo realizmo filosofijos įtaką šiuolaikiniam menui. Spekuliatyvusis realizmas, kaip filosofinis judėjimas, suformuluotas 2007 m. Goldsmitho koledže, Londone, nukreipia dėmesį nuo žmogaus, kaip suvokėjo ir jo suvokimo, kaip pagrindinių tam tikrų reiškinių egzistavimo įrodymų, į pačius reiškinius, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar žmogus tai suvokia, nes žmogus yra tik vienas iš reiškinių. Mene suvokėjo svarba išryškėjo suformulavus reliacinės estetikos sąvoką (Nicolas Bourriaud, 1998), kuria besiremiantiems menininkams socialinė sąveika su žiūrovu, apsikeitimas informacija atrodo svarbiau nei galutinis meno kūrimo rezultatas. Remiantis spekuliatyviuoju realizmu šiuo metu kuriama reliacinei nuostatai priešinga teorija, kurioje meno reiškiniai turėtų teisę egzistuoti savaime, be suvokėjo suvokimo.

 

Per parodą Cecchetti pats skaitė paskaitą ir vedė performanso dirbtuves Vilniaus dailės akademijos studentams. Paskaitoje jis atpasakojo savo kūrinius ir atkūrė kelis iš jų su paskaitos klausytojų pagalba. Daugybę kartų per paskaitą jis pasakė, kad turi prastą vaizduotę, todėl ir užsiima perfomansų-žaidimų kūrimu. Pasak Cecchetti, gera vaizduotė yra tokia, kuri gali numatyti, kaip vienas ar kitas jos sumanymas veiks, o jo vaizduotės sumanymai yra tik pradžios.

 

Per parodą ŠMC kino salėje vyko performansas „I Giocattori“ (Žaidėjai), į kurį Cecchetti kviečiasi menininkus, su kuriais norėtų susipažinti. Šįkart, kuratorių patartas, jis pakvietė Liudviką Buklį. Cecchetti ir pakviestasis turi atsinešti daiktų, kuriais manipuliuodami jie susipažįsta. Kai žaidime atsiranda taisyklės, kai Cecchetti gali numatyti, kaip pakviestasis pasielgs, žaidimas baigiamas.

 

Taip pat per parodą vyko du performansai-filmavimai pavadinimu „Neapykantoj ir baimėj“, pirmasis – Operos ir baleto teatro fojė, antrasis – A. Mickevičiaus bibliotekos skaitykloje. Pirmame buvo daugybė veiksmo: operinio dainavimo, šokio, bėgiojimo paskui akis ir užpakalį bei pasakojimas apie juodąją (užpakalio) skylę, antrame šokėjai miegojo ant skaityklos grindų, o Cecchetti šnibždėjo savo sapną-pasakojimą apie merginą.

 

Pati paroda susidėjo iš kelių skirtingu metu vykstančių įvykių. „Šansas geometrija“ – tai skirtingomis technikomis atliktų piešinių (abstrakčių, abstrahuotų ir stilizuotų) ekspozicija iki pietų. „H“ – choreografija pasislėpusioms (kartais pasirodančioms kažkur ŠMC pastate) nuogoms figūroms visą popietę. Performansas „Vasara nėra žiemos prizas“ byloja apie tuštumą, laiką ir mirtį, jo metu taurė ir puodukas laikė tuštumą, o spiralė rankoje ir ant sienos nurodė į laiką. Šie daiktai buvo perduoti kuratorių pažįstamiems, kurių kiekvienas po tris dienas turėjo kartoti Cecchetti performansą, galėdamas ką nors keisti savo nuožiūra. Parodoje performansas buvo perėjęs į atlikimą lietuvių kalba, paskui grįžo į anglų, kad Cecchetti išmoktų ŠMC įvykusius pasikeitimus ir, nuvykęs kitur, juos perduotų vietiniams atlikėjams. „Kilimo aukštyn teorija“ – nufilmuotas Cecchetti performansas „Caves on legs“, įvykęs Lisabonoje, ant Težo upės molo. „Katastrofa yra prieglobstis“ – kūrinys chorui, atliktas atidarymo vakarą.

 

*

 

Sąmoningai stengiausi atpasakoti, kas ir kaip, ir vengti apie ką. Kol kas į tokio pobūdžio meninius įvykius priimta atliepti impresijomis, kai pasineriama į būseną, ritmą ir emocionalias detales bei vaizdingas nuorodas. Būdama seno kirpimo, pabuvusi būsenoje, norėjau pasidėti ją į jai skirtą lentynėlę. Iš minėtų paskaitų ir parodų kiekio akivaizdu, jog ne man vienintelei kyla noras sutvarkyti kontekstą ir suprasti, kaip apie tai šnekėti. Pasakojimas, kaip (kultūrinio) bendruomeniškumo atkūrimo būdas ir kūrinio dematerializavimas, skirtas įdarbinti vaizduotę (Cerizza), suvokėjo svarbos paneigimas (Khazam), Cecchetti sumanymai kaip prádžios ir kaip pakartojimai, kurie niekada nebūna vienodi, kad ir kokia gera tavo atmintis. Vaizduotė kaip savarankiškas reiškinys, kurioje atsiranda savarankiški reiškiniai, kad ir kaip mes juos įsivaizduojame ir ar mes juos įsivaizduojame apskritai. Tai, kas vyksta, kai mes to nesuvokiame, nesuprantame ir negalime išreikšti. Todėl ir nėra apie ką, tik amžinas kaip.

 

*

 

Ne viską, kas vyko šioje parodoje, mačiau pati, kai ką man pasakojo, o kai ką mačiau, bet pamiršau, kaip ten buvo. Reikia lavinti vaizduotės atmintį.


„7 meno dienos“ Nr.12 (980), 2012-03-23

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti