Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TARP DISCIPLINŲ

Kas kuria bendrą būtį


Pokalbis su meno kritike Neringa Černiauskaite


Laima Kreivytė

Share |
Saulius Dirsė. "P-2". Porcelianas. 1999 m.
Vytautas Michelkevičius: "Pataraisiais metais bevartant senesnius katalogus ir besilankant LTMKS narių studijose užkliuvo už akių šis objektas, kuris paskelbus parodos idėją pirmiausiai iškilo atmintyje. Žinoma, jis kalba apie ir santykius, ir apie buvimą kartu, tačiau geriausiai jis įkūnija paradoksą, nuostabą, tarpdiscipliniškumo kvestionavimą lietuviškoje dailėje ir sustingusį istorijos atspindį iš idealistinių 1999-ųjų".
Laima Kreivytė:

Su būreliu Europos humanitarinio universiteto studentų lankėmės parodoje „Bendrabūtis“. Ji vyko keturias dienas buvusioje spaustuvėje, Saltoniškių gatvėje, kur dabar įsikūręs alternatyvus bendruomeninio meno centras. Tai galima vadinti „ataskaitine“ Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) paroda, bet nuo kitų sąjunginių, ataskaitinių ir apžvalginių parodų ji skyrėsi nehierarchine struktūra ir produktyviai panaudotomis dalyvavimo ir atstovavimo strategijomis. Vieni menininkai siūlė kitus ir komentavo pasirinktus kūrinius, o tu save įvardijai kaip parodos-eksperimento koordinatorę ir per atidarymą kepei blynus. Kaip kilo „Bendrabūčio“ idėja, kodėl nusprendei kuratorės funkcijas deleguoti menininkams?

 

Neringa Černiauskaitė: Kai LTMKS pirmininkas Vytautas Michelkevičius pasiūlė pateikti galimą idėją parodai, buvau sąjungos narė ne daugiau kaip pusmetį, tačiau per tą laiką spėjau drauge išgyventi su nelemtosios Fluxus ministerijos kūrimusi patirtą atsigavimo ekstazę, bendros naujos pradžios pažadą ir vėliau visus apėmusį nusivylimo situacija pojūtį. Su tąja nareliais-kabinetais-studijomis išskaidyta erdve iškilo bendrabučio vaizdinys: juk bendrabutis – tai erdvė, kurioje susitinka besikuriančios, užsitęsusios ir žlugusios svajonės, mikroutopijos ir distopijos, tiesiog senbuviai, entuziastingi naujakuriai ir tie, kuriems bendrabutis yra tik daiktų sandėlys. Tai nepaprastai talpi erdvė, kurioje telpa laikinumo, bendruomenės, buities ir idealų kampai. Visi jie „įrėmina“ tai, kuo gyva bet kokia sąjunga. Juk ir J. Mačiūnas kūrė fermą, kurioje turėjo gyventi jo suprojektuota idealioji bendruomenė, tačiau bendros idėjos ir pasaulėžiūra neįveikė (kūrybinio) individualumo...

 

Taigi pasirinktoji parodos sudarymo strategija grįžta prie pradinių sąjungos idealų – demokratijos, menininkų iniciatyvumo, o kartu konstatuoja bendruomeniškumą pakeitusius tarp(as)meninius santykius, kai idėjos ir apmąstymai juda nedideliuose rateliuose. Tai vienas iš dabartinės sąjungos situacijos simptomų, pasirodžiusių šioje parodoje. Neprognozuojamas tokios strategijos rezultatas parodo ir tai, kuo gyvena ir kas rūpi patiems menininkams. Man buvo nepaprastai smalsu.

 

Beje, pasirinkta parodos erdvė taip pat neatsitiktinė – skurdi balto kubo imitacija industrinėje aplinkoje veikia lyg akyse vykstantis utopijos ir buities susidūrimas, balansavimas tarp kūrybinių bei bendruomeninių idealų ir nelinksmos kasdienybės proziškumo. Šį susidūrimą semantiškai sustiprina ar pagyvina ir buvusios spaustuvės erdvėse įsikūrusios jaunos „kūrybininkų“ bendruomenės pavadinimas – CommuneArt.

 

L. K.: Pavadinimas „Bendrabūtis“ kalba apie bendrą būtį ir buitį – šiuolaikinio meno žargonu tariant, „ryšių estetika“. Bet ne naivi 9-ojo dešimtmečio draugų „tūsovkė“, o socialinius bei institucinius prieštaravimus preparuojanti antagonistinė. Matome ir garsių Lenkijos kuratorių portretus, Jono Zagorsko nutapytus ant stalčiaus vidinės pusės, nemezgantį Martos Vosyliūtės Šliogerį, ir Dariaus Basčio kičinių peizažų bei natiurmortų metamorfozes, pranašaujančias vartotojų visuomenės saulėlydį. Kokie parodoje užsimezgę ryšiai tave nustebino? O gal papiktino?

 

N. Č.: Mane nustebino, jog įvyko tai, ko (slapčia) tikėjausi – parodos dalyviai smagiai įsijautė į „nomenklatūrinės“ sąjunginės-suneštinės parodos dvasią. Kokybiška saviironija skleidėsi tiek per pačius darbus, tiek per eksponatų kiekį ir net ekspoziciją (darbų tiek daug, kad jie be skrupulų kabinami ir trijų metrų aukštyje, o kartu išlaikomas „stilistinis vientisumas“). Vadinasi, bendrumas sąjungoje įgavo naujus pavidalus – buvusią eksplicitiškai išreikštą priešpriešą Lietuvos dailininkų sąjungai pakeitė pačios LDS strategijų naudojimas dekonstruojant prasmėmis bei konotacijomis įkrautą „sąjungos“ sąvoką.

 

L. K.: Šioje parodoje apstu idėjų – toks minties tankis kvadratiniam ekspozicinio ploto metrui atrodo kartu ir senoviškas, ir progresyvus (kaip vinilo plokštelės). Viena iš pagrindinių (tapybos ir apskritai meno) – mirties ir amžino sugrįžimo tema. „Kas netapė, tas tapys da“, – kartoja tapytojai kaip keiksmą ir užkeikimą Jurgos Barilaitės videodarbe. Kokios parodoje išryškėjusios idėjos tau pasirodė aktualiausios?

 

N. Č.: Man, turbūt kaip ir tau, aktualiausias (ar, veikiau, akivaizdžiausias) parodoje iškilęs aspektas – „tarpdiscipliniškumas“. Ši sąvoka – tokia reikalinga prieš du dešimtmečius savo meniniam tapatumui apsibrėžti, pasikeitus meniniam klimatui Lietuvoje tapo itin problematiška ir sunkiai apčiuopiama beveik visiems teoretikams ar menininkams. Lengviausia ją nusakyti per neigiamybes, t.y. pagal tai, kas tai nėra. Tačiau bandymai pozityviai ją apibrėžti ar net pateikti jos pavyzdžius šiuo metu primena savotiškus laboratorinius bandymus išgauti nekintantį tarpdiscipliniškumo receptą.

 

Didžiąją parodos dalį sudaro tapyba (ne veltui greta jų atsidūrė ir keramikos bei mažosios plastikos darbai), taigi dar kartą iškyla tarpdisciplininio meno sąvokos paradoksalumas, kita vertus, tiesiog simptomiškai perteikiama tai, kas jau kelerius metus aktyviai vyksta pasaulinėje šiuolaikinio meno scenoje. Dar visai neseniai prieš šią parodą kataloge „Balticum. Pokyčių bangos: menas iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos” („Balticum. Tides of Change: Art from Estonia, Latvia and Lithuania“), rašydama apie Baltijos šalių tapybą minėjau olandų teoretiko Jano Vewoerto tekstą „Kodėl konceptualūs menininkai vėl tapo? Nes jie mano, jog tai puiki mintis“, kuriame jis nagrinėja šią labai aiškiai išreikštą tendenciją. Manau, jog po šios parodos galima būtų parašyti lietuvišką olando teksto variantą pavadinimu „Kas netapė, tas tapys da“.

 

L. K.: Rosalind Krauss ir kiti teoretikai jau seniai diagnozavo pomedijinį būvį, bet Lietuvoje net ir didžiausi šiuolaikiškumo apologetai neatsikrato sovietmetį menančio kūrinių skirstymo į „vaizduojamąjį“ ir „taikomąjį“ meną. „Bendrabūtyje“ idėjos iš tiesų svarbesnės už medžiagas, kritiškas požiūris – už madingas temas. Ne mažiau svarbi parodos dalis – pačių menininkų tekstai, konceptualizuojantys pasiūlytų autorių kūrinius. Ar tai reiškia, kad šiandienos menininkas gali nemokėti piešti, bet ne rašyti? Koks būtų idealus teksto, vaizdo ir medžiagos santykis? Nebūtina atsakyti rimtai.

 

N. Č.: Galbūt toks tavo „nuosprendis“ ne visai galiotų šios parodos dalyvių atžvilgiu, nes tik keli iš jų linkę idėjas išreikšti tiek verbaliai, tiek vizualiai. Tačiau paskatinti konceptualizuoti savo pasirinkimą siūlyti būtent tuos menininkus ir atsidūrę vieni priešais mirksintį juodą brūkšnelį baltame ekrane, jie trumpai turėjo tapti ir parodos kuratoriais, tekstu argumentuojančiais savo pasirinkimą. Prisipažinsiu, šios parodos dalies laukiau labiausiai, ir labai nudžiugau, gavusi nors ir trumpas jų „anotacijas“. Vien ko vertas Lino Jablonskio vainikuojantis sakinys, pristatantis Eglės Paulinos Pukytės videodarbą „Lietuva – Ačiū Labai“ – „Tai lyg brangakmenis visoje parodos kolekcijoje“, ar poetinis Roberto Narkaus tekstas, o kur dar Jurgos Barilaitės taiklus lakoniškumas...

 

Tikiuosi, kad šiuolaikiniai menininkai neprivalo mokėti rašyti, nes išmokti rašyti neįmanoma. Kaip ir išmokti būti menininku. Nemažai menininkų, sekdami konceptualizmo tradicija, įtikėjo, jog rašyti nėra sudėtinga, o ir privaloma, tad dabar turime daugiau darbo, skindamiesi kelią tarp vidutinių rašliavų. Tačiau kita vertus, geri menininkų tekstai atperka visą šį darbą. Kalbu truizmais, bet svarbiausia juk kokybė, ar ne?

 

L. K.: Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje vėl ryškėja „oficialaus“ ir „alternatyvaus“ meno takoskyra. Kabutės dėl to, kad „oficialusis“ pabrėžtinai vengia bet kokio valstybinio užsakymo ar tradicinių vertybių puoselėtojo vaidmens ir santykius su valstybe grindžia pragmatiškais interesais, dekoratyviai dangstydamasis „nacionalinės reprezentacijos“ figos lapeliais. „Oficialusis“ menas susilieja su galeriniu – didžiausios parodų salės, išlaikomos mokesčių mokėtojų, ir komercinės galerijos ideologija, autorių ratas ir tikslai iš esmės nesiskiria. „Alternatyvus“ menas irgi nėra pakankamai drąsus, kad okupuotų meno įstaigas ir pasipriešintų konjunktūrinei kultūrai. Ką šiandien galime vadinti nepriklausomu menininku, kritiku, kuratoriumi? Kokios yra dominuojančių institucijų „stogo“ neturinčių kūrybinių iniciatyvų perspektyvos?

 

N. Č.: Praėjusiais metais į tarptautinį seminarų ciklą „Trys peilio panaudojimo būdai“ („Three Uses of the Knife“) pakvietėme Antoną Vidokle ir Glazge įsikūrusią menininkų valdomą „Transmission“ galeriją – mėginome padrąsinti jaunuosius meno profesionalus aktyviau steigti savas iniciatyvas, pasinaudoti tuometine recesija ir atsilaisvinusiose erdvėse įgyvendinti savo idėjas. Juk ir Antonas Vidokle pirmus savo projektus rengė išnuomotame viešbučio kambaryje... Nežinia kodėl, bet jaunieji lietuvių menininkai pasirenka kitus du kelius – burbėjimą prieš institucijas arba beatodairišką veržimąsi į jas. Kadaise trumpai gyvavusi iniciatyva „Artkor“ išblėso, o naujų iki šiol neiškyla. Įdomiausios man šiuo metu atrodo iniciatyvos periferijose – ŽEMAT Žeimiuose, Juozo Laivio ir Tomo Daniliausko Žemaitijoje, Žilvino Lanzbergo Žagarėje. Ten menininkai steigia savo tikroves ir žaidimo taisykles.

 

L. K.: Esi kritikė, kuratorė, meno procesų iniciatorė – rengi internetinį kultūros savaitraštį „Artnews.lt“, diskusijų ciklą NDG „Trys peilio panaudojimo būdai“. Kaip tau pavyksta išsaugoti nepriklausomą poziciją? Ar neatsiranda norinčių primesti savo požiūrį, paversti tave ar kuruojamus leidinius savo ruporu?

 

N. Č.: Išlaikyti nepriklausomą poziciją Vilniuje gana paprasta, nes iš esmės tėra keli požiūriai į tai, kas ir koks yra šiuolaikinis menas, kokia turėtų būti jo sklaida šalyje ir užsienyje. Juk nesunku judėti tarp nesusisiekiančių indų jų neišliejant.

 

L. K.: Ačiū už mintis ir sėkmės!

 

Parengė Laima Kreivytė


 

 

„7 meno dienos“ Nr.43 (965), 2011-12-02

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

HwcpVsiduWnqpt, 2012-01-08 15:26

That's a geuinnely impressive answer.

poreikis, 2011-12-04 17:49

"išmokti rašyti neįmanoma." ??????????? Kodėl????? Neringa matyt gimė mokėdama? :D

mona, 2011-12-02 14:55

vis dėlto, šis interviu vėl grąžina projektą į paprastos vieno asmens kuruojamos parodos rėmus. Gal reikėjo ir interviu daryti panašiu demokratiniu principu į parodos?

tobias, 2011-12-02 12:02

deja, paroda veikė tik keturias dienas, bet užtat kaip! prisidedu prie komplimentų kuratorei ir kritikei.

aleph, 2011-12-02 11:41

labai įdomus pokalbis. Tikiuosi minima paroda dar kabo. Žaviuosi Černiauskaitės energija, nonkonformizmu ir originalumu.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti