Vertimas yra prasmės kūliaverstis. Pažodžiui „kampu į kitą“ skamba anekdotiškai. Čia svarbus buvimas kito akiratyje, žvilgsnių pokalbis. Taip pat nuoroda į netiesioginį, medijuotą santykį. Kas tas kampas? Gali būti žvilgsnio, galerijos kampas, galima save ar kitą „pastatyti į kampą“. Kampu pakabinti televizoriai ir skirtingus kampus brėžiantys veidai iš ekranų.

Kaip pasirinkote filmus videodarbui „Skaitant veidus“?

Buvo įdomu sugretinti intelektualų lietuvišką ir populiarų estišką filmus su išskirtinėmis herojėmis. Abu sukurti panašiu metu – Almanto Grikevičiaus „Ave, Vita“, 1970, Grigorijaus Kromanovo „Paskutinė relikvija“, 1969. Kai su Mare Tralla Vilniuje dideliame „Kino po žvaigždėmis“ ekrane žiūrėjome „Ave, Vita“, neapleido įspūdis, kad už kadro lieka labai daug – kartais net daugiau nei kadre. Įsimintini šio filmo stambūs planai ir montažas – kaip kamera iš arti seka aktorės žvilgsnį, kaip ėjimą ilgu ligoninės koridoriumi perkerta punktyru tolstančių lempų linija. Norėjosi patekti už kadro, paryškinti pauzes, nutylėjimus. Išryškinti kontrastą tarp moters savęs suvokimo ir visuomenės lūkesčių. Eugenijos Bajorytės suvaidinta Veronika – tikra modernizacijos ikona. Dirba televizijoje, rašo scenarijų, mąsto, rūko ir atrodo kaip kino žvaigždė su dirbtinėmis blakstienomis ir aukštakulniais. Tačiau ji spraudžiama į tradicinius rėmus, „nes tik tada, kai nustosi priešintis, tapsi tikra moterimi“.

Lietuviškas ir estiškas filmas mažai ką turi bendra: skirtingi žanrai (drama, nuotykių filmas), istoriniai laikotarpiai, stilistika. Tačiau abi herojės išgyvena panašų vidinį konfliktą. Į vienuolyną uždaryta Agnes verčiama tekėti už nemylimo vyro, kad padėtų sugrąžinti šventą relikviją. Kūrybinių idėjų ir profesinių siekių kupina Veronika sužino, kad laukiasi – jai patariama pamiršti save ir galvoti tik apie būsimą kūdikį. Joms aiškiai pasakoma, kad „tikrąjį“ savo pašaukimą moterys gali realizuoti tik aukodamosi kitiems (vyrui, vaikams, visuomenės ar tautos labui). Kad ir kokios nepriklausomos, drąsios, išmintingos ir kūrybingos jos būtų.

Mes su Tralla nerodome ir negirdime pamokslautojų – gydytojo ir vienuolyno vyresniosios žodžiai užrašyti ekrane. Dialogas perkerta vaizdą, o Veronikos ir Agnes mintis galima tik nuspėti iš veidų. Dažnai jos žvelgia į save arba „į niekur“. Fone girdime sulėtintą gatvės triukšmą.

Galerijos sienas ir monitorius jungia ranka rašyti sakiniai. Tarp dviejų ekranų parašyta: „Kampas nėra tiesi linija“. O kaip 180° kampas?

Dar parašyta: „Tavo akys brėžia mano horizontą“. 180° kampas – tai akistata, o brėžiant 360° – akiratis. Tai paroda apie žvilgsnį – formuojantį, apibrėžiantį, kontroliuojantį, dvejojantį. Kaip žvilgsnis susijęs su žiūrinčiojo pozicija? Kaip moters žvilgsnis susijęs su jos padėtimi visuomenėje, kas ją apibrėžia? Ar žvilgsnis į moterį visada sudaiktinantis, net jei iškerpame jas kontroliuojančius žiūrėtojus? Ar žiūrovas perima žvilgsnio kontrolę – o gal suardyta pasakojimo struktūra leidžia konstruoti alternatyvų žvilgsnių pokalbį? Ir kas keičiasi, jei parodą apžiūri atsigulęs ant vežimėlio.

Naudojate kine ir internete rastus vaizdus, fotografijas, šviesą, tekstus, instaliaciją su performanso elementais. Kas juos sieja?

Horizontas. Parodoje tekstais ir vaizdais akcentuojama horizonto linija – įsivaizduojama riba tarp matomo ir nematomo. Svarbios ne pačios medijos, o vienos perėjimas į kitą. Rašto punktyras pereina į nuotraukų punktyrą, šis – į lempų punktyrą, kuris taip pat atkartoja filmo epizodą. Interjere horizontas – akių lygmuo, akiratis. Bet būtent toks lygmuo gali tapti akla dėme – įžengus pro duris į perspektyvą tolstanti lempų linija yra beveik nepastebima, o tekstas ant jų perskaitomas tik atsigulus ant vežimėlio. Tai paprastas, bet paveikus būdas susieti regos lauką (horizontą) su horizontalia žiūrovo padėtimi. Pasivažinėkit po ekspoziciją – erdvė visiškai pasikeičia.

Ar todėl pasirinkote „Pamėnkalnio“ galeriją?

Pasirinkome dėl kelių priežasčių. Mums patinka lokacija: galerija yra gatvių sankryžoje, dar daugiau – yra savotiškas Pylimo gatvės pratęsimas. Būtent dėl jos mašinos daro posūkį, kitaip turėtų važiuoti kiaurai. Dideli vitrininiai langai puikiai tinka išorinėms ir vidinėms transliacijoms. Šiandien (birželio 1 d.) nuo 10 val. ryto iki pietų galerijoje vyks kūrybinių dirbtuvių performansai. Sovietmečiu čia buvo rengiamos svarbios jaunųjų menininkų parodos. Tai vieta, išlaikanti neutralumą, kur pastaruoju metu vyksta vis įdomesni projektai.

Galerijos interjeras erdvus, šviesus, kolonos primena klasikinę struktūrą. Jos įkūnija tvarką, hierarchiją. Tokioje aplinkoje įdomu panagrinėti ne vertikalius galios, o horizontalius komunikacijos ryšius. Todėl tik įžengus pro duris reikia gultis ant vežimėlio su užrašu „Lying is lying“. Angliškai „lying“ reiškia ir gulėjimą, ir melavimą. Pasyvumas yra melas. Stumdamasis vežimėliu perskaitai ant lempų užrašytus Audre Lorde žodžius „Tavo tylėjimas tavęs neapgins“. Kaip sakė Salomėja Nėris, „Jeigu nutilsi, tapsi akmeniu, tave sumindys priešų kojos“. Kai JAV studentai kovojo už juodaodžių teises, kažkoks šmaikštuolis pareiškė, kad „moterys šiame judėjime gali dalyvauti tik horizontalioje padėtyje“. Tai privertė jas susimastyti ir apie savo teises. Kiek galima tyliai gulėti? Kodėl videodarbuose moterys tyli, o jų mintis bei jausmus tik nuspėjame iš veidų? Mergaite, nebijok ir garsiai pasakyk, ko nori ir kas tau nepatinka.

Pavyzdžiui, „Patriarchato paviljonas“...

Čia iš kitos parodos, bet taip. Manėm, kad tai Lietuvos atstovavimo Venecijos bienalėje istorija, o paaiškėjo – kad pranašystė. Lietuvoje Sophie Calle su savo „Rūpinkis savimi“ neturėtų jokių šansų.

Bet horizontalė nebūtinai turi reikšti savęs atsisakymą, mirtį ir bejėgiškumą. Tai gali būti viską aprėpianti galia. Juk ir šiuolaikiniai mąstytojai hierarchijos piramides keičia horizontaliomis rizominėmis struktūromis.

Kaip tik tai ir norime pasakyti.

Kaip atsirado Cooltūrisčių darbas „Kitas žvilgsnis“? Rašote, kad tai „save sugeneravusi instaliacija“.

Tai įdomi istorija apie tai, kaip fotoaparatas iš dokumentavimo priemonės virsta autonomišku kūrėju. Dviprasmybė atsiranda medijoms perkuriant medijas – youtube radome televizijos reportažą, kur 1982 m. Kanų kino festivalyje lenkų kino ir teatro aktorė Jadwiga Jankowska apdovanojama „Auksine palmės šakele“ už vaidmenį vengrų režisieriaus Károly Makko filme „Another Way“ („Kitas žvilgsnis“). Filmo pavadinimas tarsi siūlė apversti reportažą, parodyti iš kitos pusės. Permontuotą ceremoniją parodėme Gdansko šiuolaikinio meno centre, kur projekcijos vaizdus nufotografavo Dalia Mikonytė.

Videoprojekcijos fotografijos visiškai nekoreguotos – spalvotas auras Jankowskai ir prancūzų aktorei Brigitte Fossey pridėjo pats fotoaparatas, sukūręs „susiliejimo“ (glitch) estetiką. Išryškėjęs intymumas (apkabinimas, bučinys, skruosto nuvalymas) dekontekstualizuojamas – oficialios ceremonijos dalis atrodo kaip privataus gyvenimo fragmentas. Fotoaparato žvilgsnis transformavo pasakojimą.

Įdomu, kaip šie medijų virsmai susiję su kalbos vertimu. Vengrų rašytojos Erzsébet Galgóczi autobiografinis romanas apie dviejų žurnalisčių meilės istoriją ir politinę priespaudą po 1956-ųjų „Törvényen belül“ („Be teisės“) į anglų kalbą išverstas „Another Love“, „Kita meilė“, o pagal jį sukurtas Károly Makko filmas „Egymásra nézve“ („Veidu į kitą“) angliškai pavadintas „Another Way“, „Kitas žvilgsnis“. Tai filmas apie tiesos sakymą nepaisant politinių represijų ir privataus gyvenimo kontrolės.

Kuo patraukė „glitch” estetika?

Ši estetika įdomi ne dėl estetikos, o dėl jos ištakose slypinčios klaidos. Estetiškai tos nuotraukos niekuo neypatingos: pamėlynavusios, pažaliavusios, paraudonavusios. Įdomiau tai, kad spalvos atspindi ne realybę (reportažo? projekcijos?), o tarpusavio santykių temperatūrą. Fotoaparatas bando  uždėti „aurą“ ne tik fotografijai, bet ir personažams, kurdamas kone ezoterinį „vidinės energijos“ atvaizdą. Medija – ne tik pranešimas, bet ir pranešėja, menininkė su kūrybinėmis krizėmis ir kaprizais. Nuo rankos ir akies atitrūkusi kamera, vaizduojanti savo vidinį pasaulį.

Kita vertus, nesinori glitch  vaizduoti kaip stichijos – štai praūžė galingų emocijų viesulas, įsuko objektyvą į savo akį ir turime tokius vaizdus. Visi susiduriame su išprievartautu vaizdo susiliejimu – padaužę televizorių ar numetę telefoną. Šie medijos (ir materijos) SOS signalai irgi turi žavesio. Tačiau netikėtas efektas priverčia krūptelėti. Vaizdas išsprūsta iš kontrolės ir yra ne surežisuoto spektaklio įrašas, o alternatyvi istorija. Taip autoretušu pasidengęs reportažas tampa savotišku filmo „Another Way“ („Kitas žvilgsnis“) tęsiniu ir leidžia nuspėti, kodėl vengrų aktorės nesutiko jame vaidinti.

Ar Cooltūristės jau nėra anoniminė grupė?

Lietuva per maža slaptoms operacijoms, todėl viešumas daug galingesnis už slaptumą. Kai 2005 m. su kolege padarėm pirmą darbą „Nacionalinės vyrų premijos“, sugalvojom grupės pavadinimą koketuodamos su „Guerrilla Girls“ – nes parodos koncepcija skatino ieškoti sąsajų su kitų meninink(i)ų kūryba. Tada anonimiškumas buvo konceptualiai motyvuotas – jis suteikė nepriklausomybę nuo institucijų ir leido byloti „sąžinės“ balsu. Nematomas balsas pats galingiausias – jį puikiai išnaudoja siaubo filmų kūrėjai. Arba interneto komentatoriai, įsivaizduodami atstovaują „liaudies“, „tautos“ ar „Dievo“ balsui. Mūsų atveju anonimiškumas reiškia, kad kiekviena(-s) yra (potencialiai) cooltūristė. Svarbiausia – ne tapatybės (jos vis tiek kinta), o bendra mąstymo ir veiksmų platforma. Jei nori, prisijungi ir dirbi kartu. Arba atsijungi ir nedirbi. Tiksliau būtų sakyti ne anoniminė, o atvira – kaip kūrybinės dirbtuvės.

Paroda veikia iki birželio 16 d.

„Pamėnkalnio“ galerija (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 10–18 val., šeštadienį 10–16 val.

„7 meno dienos“ Nr.22 (990), 2012-06-01