Pirma dalis

Visai neseniai elektroniniu paštu gavau vienos iš Šiuolaikinio meno centro kuratorių žinutę su neaiškiais siūlymais išsakyti savo, kaip menininko, kuratoriaus ar dailės kritiko, siūlymus, pageidavimus dėl ŠMC ateityje rengiamų parodų. Tiesą sakant, nesupratau, ar tais mano pasiūlymais ŠMC komanda tiesiog nemokamai pasinaudotų, ar galbūt net leistų man pačiam sukuruoti kokį nors projektą... Iš tiesų tai esmės nekeičia.

Pastaruoju metu ŠMC tiesiogiai ir netiesiogiai pradėjo meninink(i)ų, kuratorių, dailėtyrinink(i)ų, tiesiogiai nesusijusių su institucija, „verbavimą“, žadėdamas artimiausioje ateityje daugybę demokratiškų projektų, kuriuose išvysime daug naujų veidų. Institucija pagaliau plačiai atlapos duris (!?) vietinei terpei. Tikrai puiki naujiena!

Vis dėlto, jei jau ŠMC nusprendė demokratizuotis ir įsileisti naujesnių idėjų, tai kodėl pradeda nuo vidurio? Nuosekliausias ir adekvačiausias žingsnis pirmiausia būtų „nepakeičiamo“ ŠMC direktoriaus, jo pavaduotojų ir visos kuratorių komandos atsistatydinimas, paliekant formaliai, ideologiškai, morališkai „švarią ir tuščią“ erdvę naujoms iniciatyvoms. Na, gerai, visos kuratorių komandos atsistatydinimas sunkiai įsivaizduojamas, juo labiau kad tenai yra dirbančių neseniai. Tada, sakykime, būtų logiška atsistatydinti direktoriui, pavaduotojams ir bent pusei kuratorių komandos, taip duodant žinią, kad institucija nori keistis iš esmės ir skaidrėti, t.y. demokratizuoja pirmiausia savo pačios biurokratinę sistemą.

Žinoma, tai nereiškia, kad, pavyzdžiui (pabūkime naivūs ir pasvajokime), ŠMC komandai atsistatydinus, į areną atėjusi nauja komanda padarytų „geriau“. Ko gero, būtų visko, tačiau kalbant apie galutinį rezultatą, ypač galvojant apie nesuvaidintą, suinteresuotų grupuočių neprivatizuotą demokratiją, net tokie veiklos kokybės, efektyvumo, idėjų cirkuliacijos svyravimai šiuolaikiniam menui, jo genezei būtų naudingesni nei nuolatinis tos pačios grupelės elitizavimasis likusios meninės bendruomenės sąskaita.

Taigi siūlyčiau kuratoriams, prieš strimgalviais bėgant institucijai siūlyti parodas ir projektus, geriau pagalvoti, ar tai nėra tik laikinas bandymas jus papirkti, siekiant nuraminti vis garsesnius nepatenkintųjų balsus. Kaip parodė viena gėdingiausių mūsų pastarojo dvidešimtmečio šiuolaikinio meno istorijų – projektas 2011 metų Venecijos bienalėje, – dailininkus, be retų išimčių, papirkti yra nesunku.

Tačiau, gerbiamieji ir gerbiamosios kuratoriai ir kuratorės, dailėtyrininkai ir dailėtyrininkės, garsėjantys ir garsėjančios kritiniu mąstymu, ar nebus taip, kad, priėmę tas pakišas, po kurio laiko atsipeikėsite ir suprasite, kad keistis ir demokratizuotis iš esmės nė neketinusi institucija tiesiog ciniškai jumis pasinaudojo. Bet patiems palaiminus išsisėmusios biurokratinės sistemos simuliacijas rėkauti ir piktintis bus jau vėlu...

Antra dalis, prieštaraujanti pirmajai

Tik ką labai įdomiai kalbėjausi su protingu žmogumi, kuris nusistebėjo tokiu mano negatyvumu ir pasiūlė į situaciją žiūrėti linksmiau. Priešingai – organizuoti ŠMC, kitų kultūrinių institucijų (Dailės muziejaus, Nacionalinės dailės galerijos, įvairių ministerijų etc.) ir jų nepakeičiamųjų vadovų palaikymo grupes su laužais, lauko virtuvėmis, Maltos kryžiais ir visais kitais savanorystės atributais. Juk, logiškai pagalvojus, tik nuoseklus ir ilgametis (netgi iki gyvos galvos – turime ir tokį precedentą) vadovavimas institucijai gali duoti apčiuopiamų rezultatų, garantuoti stabilumą ir klestėjimą. Tą vienoje TV laidoje viešai pripažino net kultūros ministras!

Todėl atsiimu savo negatyvų pirmąjį raginimą ir kviečiu meninink(i)ų, dailėtyrinink(i)ų, kuratorių, meno vadybinink(i)ų bendruomenę solidarizuotis ir viešai palaikyti mūsų kultūrinių institucijų vadovų kadencijų ilgaamžiškumą! Būkime sunkią valandą su jais! Neatiduokime institucijų vairalazdžių visokiems perėjūnams! Užteks pyktis, pavydėti, kaišioti pagalius į ratus – susitelkime pagaliau ir apginkime nenuilstamai triūsiančius mūsų institucijų vadovus nuo supuvusių Vakarų sugalvotos rotacijos principo. Apsaugokime savo (šiuolaikinį) meną nuo suirutės ir korozijos!

„7 meno dienos“ Nr.5 (973), 2012-02-03