Iš parodos atidarymo minios matyti, kad menininkas turi ir daug draugų, gerbėjų, kolegų, juo domisi tapybos studentai, dar tik susipažįstantys su jo kūryba. Parodos atidarymo proga visi jie atėjo dar kartą pasisveikinti su drobėmis, atsisveikinti su prieš metus išėjusiu dailininku ar susipažinti su šalia tapybos pristatomais poezijos kūriniais.

Tik įžengus į salę, pasitinka ryškus, tamsių sodrių spalvų darbų koloritas, iš kurio atpažįstame dailininko braižą. „Jieznas, Stakliškės ir Vilnius! / Ir tuoj, o gal rytoj / Lelijom paminėtom vemti / Pradės išvardytų kaimų poetai.“ („Lelijų sniegas“, 2002) Šios pirmosios eilutės iš eilėraščio, eksponuojamo greta paveikslų, atskleidžia pagrindines Algio Skačkausko kūrybos temas. Drobėse reflektuojamas įvairiaspalvis kaimo gyvenimas („Grojanti kiauliaganė“, 2003, „Sutemos“, 1987), veržli, dramatiška gamta, lydima emocingų horizontalių potėpių, ryškių, grubokų kontūrų bei itin aktyvaus tamsaus fono, suteikiančio kūriniams fatališkumo įspūdį. Šalia to Skačkausko kūryboje svarbią vietą užima vilnietiškas bohemos gyvenimas („Moterys ir vyrai“, 2008, „Gulinti mieste“, 1994), kur dailininkas gilinasi į miesto gyventojų, kūrėjų gyvenimo būtį ir buitį. Tapytojo mintis, dažnas nesvarumo, svaigulio būsenas puikiai atspindi ir tapyba, ir retesni, bet ne mažiau ekspresyvūs eilėraščiai: „Bėgo žolė nuo manęs / Kai gulėjau girtas / Vieną koją pakišau / Ir žolė apvirto.“

Vienas iš paveikslų, reflektuojančių menininkų kasdienybę – „Cafe Golgota“, tapytas 2008–2009 metais, švelnaus melsvo kolorito. Iš kūrinio smelkiasi melancholija, atskleidžianti autoriaus vidinius išgyvenimus, dažną liūdesį, kuris, kaip atidarymo metu teigė R. Jurėnaitė, visad švieste šviesdavo net pro dailininko šypseną. Drobėje taip pat galime pastebėti ir mirties, pabaigos nuojautas – už lango pavaizduoti trys nukryžiuotieji, užrašas Inri suteikia kūriniui tragiškumo, artėjančios nelaimės įspūdį. Tokios minorinės gaidos regimos daugelyje vėlyvųjų dailininko kūrinių.

Retrospektyvinė Skačkausko paroda apima trijų dešimtmečių kūrybą ir poeziją. Ją verta aplankyt kelis kartus. Pirmiausia galima apžiūrėti darbus ir pastebėti, kaip keičiasi kūriniai skirtingais laikotarpiais. Vėliau interpretacijos ir dėmesio laukia šalia drobių pateiktos eilės. Jos papildo ekspresyvią tapybą naujomis prasmėmis. Galiausiai iki begalybės galima tyrinėti neįtikėtiną dailininko kūrybinių temų įvairovę. Šalia miesto ir provincijos, gamtos įvaizdžių svarbios ir filosofinės, net kiek mistinės tapybos temos. Pavyzdžiui, paveiksle „Žaidžiantis mėnulis“ (1986) regime ekspresyvų raudoną koloritą, neįprastą siužetą (mėnulis žmogaus kūnu laiko įkišęs žmogaus koją į kilpą), ekspresyvų ir persmelktą žiaurumo.

Parodoje taip pat eksponuojami ir Vygando Paukštės bei Audronės Petrašiūnaitės paveikslai, nes su šiais tapytojais Algis Skačkauskas, pabaigęs mokslus, kartu išėjo į plačiąją meninę erdvę. Paukštės ir Skačkausko tapybą jungia išraiškingų kontūrų vyravimas, o su Petrašiūnaitės darbais sieja ryški ekspresija gamtos tema. Taigi pamatę dailininko bendrakeleivių darbus geriau įsivaizduojame to laiko meninę aplinką, kurioje vystėsi Skačkausko talentas bei radosi naujos kūrybos temos.

Paroda veikia iki lapkričio 20d.
„Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–15 val.