Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 39 (821), 2008 spalio 31 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
"Ladysmith Black Mambazo" uždarė festivalį "Pax et Bonum"
Pokalbis su programos "Lincas '09" meno projektų meniniu direktoriumi Airanu Bergu
Pauliaus Normanto paroda "Laisvas vėjas Rytuose" galerijoje "Akademija"
Paroda "Alkis" galerijoje "Argentum"
Živilė Pipinytė: Gražuolė ir pabaisa(2)
Nauji filmai
Paulina Pukytė: Matei ją?(1)
Užrašai iš 52-ojo Londono kino festivalio
Johno Menicko filmai galerijoje "Tulips & Roses"

Neringa Černiauskaitė

Filmas "Disappearance" yra apie laiką iki kontakto. Tai medžiaga detektyviniam filmui apie dingusį žmogų, kuris niekuomet nebus sukurtas. Jo (ne)būsimam filmavimui ieškomos erdvės Niurnberge, kiekvienai vietai nusakyti pridedant po keletą koncentruotų komentarų. Taip dokumentika tampa kino industrijos dalimi, konkrečias erdves transformuodama į fiktyvias butaforijas filmavimo aikštelėje. Kamera sunaikina vientisą erdvės ir laiko suvokimą, nufilmuotos vietos žiūrovams taps sukurtų svetimų prisiminimų objektu. Subjektyvi sąmonė prisiims Kito perkurtą miesto istoriją.

Serija "Mirage terminal" susilietimo su kamera akimirką ištęsia iki begalybės. Laikas čia ištęsiamas tarsi Haruki Murakami knygoje "Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas", kurioje viena akimirka suskaidoma iki tūkstančių smulkesnių laiko tarpų, taip ją paverčiant amžinybe. Paralelinio pasaulio amžinybe. Šios serijos šaltinio - vesternų - pasaulis jau miręs, tapęs sustingusiu vaizdų ir garsų sąvartynu.

"Mirage terminal. Dead air" kamera nepaliaujamai keliauja mirusiųjų veidais, kūnais. Tačiau ji, kaip ir vesternų kūrimo taisyklės, juda griežtai ta pačia trajektorija, isteriškai nesiblaškydama požeminiame mirusiųjų pasaulyje. Tai lyg šiuolaikinio žmogaus žvilgsnis į patį vesterno žanrą. Jis miręs, galbūt žiauria netikėta mirtimi, bet mums tai neberūpi. Mes vartome jų archyvus ir nebesuprantame nei jų kūrimo, nei žlugimo priežasčių, nepalaužiamų stereotipų ir visuomet vienodų scenarijų. Jie mus veikia tiek pat, kiek fosilijų nuotrupos po muziejaus stiklu.

"Let's Put the Furniture into Fire" pasikartojantys laikrodžių kadrai pamažu veda į isteriją: ne tik laikas, bet ir patys laikrodžių modeliai beveik visi identiški. Johnas Menickas vėl kartoja įamžintą buvusį laiką, kurį pats laikas ir apleido. Kitaip nei, pavyzdžiui, Douglasas Gordonas, kuris Alfredo Hitchcocko filmą "Psicho" ištęsė iki dvidešimt keturių valandų "psichozės", amerikiečių menininkas atsisako konkretaus naratyvo, pabrėždamas išnykusio kino žanro neaktualumą ir mūsų fragmentuotą jo suvokimą.

"Secret life of things" pasakotojas kalba apie laiką po susilietimo su kamera. Arba, tiksliau, po susilietimo su įsivaizduojama katastrofa. Kaip jaučiasi asmuo, ką tik prabudęs iš komos ar sapno po to, kai pasaulis tapo griuvėsių krūva? Neatpažindamas buvusios erdvės, jis lyg užhipnotizuotas blaškosi neaiškioje teritorijoje. Vadinasi, architektūra yra ta struktūrinanti jėga, primetanti savo sistemą chaotiškame miesto ritme. Ji organizuoja ne tik judėjimą, srautų kryptis, bet ir subjektyvų pasaulio suvokimą. O svarbiausia, ji konstruoja savo laiko ritmus. Žmogus, gyvenantis Tokijuje, laiką suvokia "kiek" kitaip, nei žmogus, gyvenimą leidžiantis Ariogaloje. Laiko sustingimas, kurį nagrinėja neįvardytas savamokslis kino specialistas, tapo vienu baisiausių košmarų kino istorijoje, bet būtent kinas yra ta priemonė, kurioje įmanoma sukurti begalinį laiką. Kinas apima judesį, erdvę ir 24 kadrų per sekundę laiką. Šiame konkrečiame skaičiuje laikas yra lengviausiai manipuliuojama dimensija, dažnai tampanti centriniu paties kino projektų nagrinėjamu objektu. Yra paklausa, yra ir pasiūla. Žmonės neurotiškai reaguoja į laiką, norėdami grąžinti jį atgal, pasukti į priekį ar "likti šioje akimirkoje amžinai". Kinas gali tai padaryti.

Tylus filmas "Hearsay" vieną po kito rodo gandus, kuriais menininkas pats kažkada tikėjo. Tačiau dabar šalia gando, kad "žmonės, kurie meldžiasi, yra sveikesni už tuos, kurie to nedaro", lengvabūdiškai įdeda lygiaverčiai teisingą teiginį: "Žmonės, kurie geria vyną, yra sveikesni už tuos, kurie to nedaro." Nepažiūrėjus filmo nuo pradžios iki galo, gali puikiai apsigauti (kaip tai mano akyse nutiko ne vienam parodos lankytojui) ir pritarti - "aš taip ir maniau, kad sėdėdamas lėktuvo priekyje turi daugiau galimybių išlikti gyvas per katastrofą". Po kelių sakinių tave nuviltų priešingas gandas - "sėdėdamas lėktuvo gale per katastrofą turite daugiau šansų išlikti gyvas". Menininkas puikiai parodo, kokie užkrečiami yra gandai, kaip kiekvienam norisi keblius klausimus lengvai išsprendžiančių ir apibūdinančių teiginių, kaip norisi išgirsti, kad vis dėlto "Yaseeras Arafatas buvo krikščionis", kaip smagu sužinoti, kad dalykai, pasirodo, yra visai ne tokie, kokiais juos laikei.

Tačiau kaip ir kine, šie teiginiai tėra fikcijos, sukonstruoti realybės atvaizdai. Tikrovė tampa tokia, kokią mes norime arba bijome matyti. Johnas Menickas nagrinėja filmus, bet, ko gero, taikliausiai jis nagrinėja patį žiūrovą ir filmų suvokimo subjektyvumą.

...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru