Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 32 (861), 2009 rugsėjo 11 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Pokalbis su kantoriumi Josephu Malovany
OKT/Vilniaus miesto teatro naujo sezono pristatymas
Kronika
Monika Krikštopaitytė: Politinės iškamšos (3)
Lauros Garbštienės videodarbas „Brėmeno muzikantai“ galerijoje „Vartai“
Paulina Pukytė: Šalčiu per meną (3)
Paulinos Pukytės ir Erikos Grigoravičienės pokalbis
Mantas Negali Nusikalsti : Nuo griovimo iki erotikos (2)
Po meno streiko bienalės Alytuje
Anonsas
Anonsas
Krėsle prie televizoriaus
Kronika
Gyčio Lukšo filmo „Duburys“ premjera

Živilė Pipinytė

Gyčio Lukšo „Duburys“ - ilgai lauktas filmas. Ilgai ne todėl, kad jo kūrimas užtruko daugiau kaip trejus metus. Todėl, kad iš esmės tai pirmasis lietuvių kino bandymas suvokti, kas buvo sovietmetis. Ne tas, iš kurio dabar gana nostalgiškai šaiposi jauni reklaminių ir kitokių filmukų autoriai. Bet tas tikrasis, palikęs neišdildomą žymę, deja, ne vienos kartos mentalitete.

 

Literatūroje sąskaitos su sovietų palikimu suvedinėjamos jau senokai. Manau, kad Lukšas neatsitiktinai pasirinko ekranizuoti Romualdo Granausko romaną „Duburys“, kurio personažo - didmiestyje sužlugdyto kaimiečio Juozapo Gaučio - likimas yra vienos iš lietuvių prarastųjų kartų metafora. Neabejoju, kad filmas ir buvo sumanytas kaip pasakojimas apie laiką, kuriame žlugo, prasigėrė, nerealizavo savęs ar nutautėjo net kelios kartos. Apie stingdančią sovietmečio dvasią, kuri persmelkė ir sunaikino net pačius intymiausius jausmus. Režisierius perkėlė į ekraną daug svarbių knygų. Jis gerai žino, kaip sunku literatūrą „išversti“ į kino kalbą. Vienas geriausių Lukšo filmų „Vasara baigiasi rudenį“ (1982) taip pat sukurtas pagal Granausko prozą.

 

„Duburys“ suteikė retą šiuolaikiniam lietuvių kinui galimybę susieti sudėtingus, dramatiškus personažų likimus ir gana ilgą istorijos tarpsnį. Gaučio drama prasideda Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai mažas berniukas netenka tėvo, ir baigiasi po keliasdešimties metų, kai pavargęs ir gyvenimo sulaužytas Gaučys bando suprasti, kodėl jo šviesios viltys neišsipildė. Todėl filmo struktūra, regis, ir yra nulemta prisiminimų logikos. Nespalvota juosta tik paryškina tą praeities, kartais net nostalgijos, bet kartu ir begalinės sovietmečio pilkybės gaidą. Iš praeities iškyla ryškiausi ir dramatiškiausi Gaučio gyvenimo epizodai. Skurdžios tėvo laidotuvės - pirmas vaiko susidūrimas su mirtimi, kuri, regis, persekios Gaučį visą gyvenimą. Šviesios viltys, kurios nuskęs upės duburyje kartu su jaunystės draugu. Pirmoji erotinė patirtis, kuri sužadins nesuprantamą kaltės jausmą. Ir suaugęs gyvenimas Klaipėdoje, į kurią po tarnybos armijoje iš gimtojo kaimo persikelia Gaučys. Čia jis sutiks lemtingąją savo gyvenimo moterį - vairuotoją Klavą (Jevgenija Varenica), čia išgyvens santykių su žmona Maša (Oksana Borbat) tragediją. Filmo pasakojimas ir veriamas iš aiškią pradžią ir pabaigą turinčių scenų, kuriose atsiranda vietos viskam - ir buities detalėms, ir dialogams, ir ilgiems monologams. Tos scenos išbaigtos (ne vieną jų, matyt, būtų galima žiūrėti ir kaip atskirą trumpametražį filmą), jos pakankamai ilgos, kad nepristingtų laiko bei erdvės personažų psichologijos subtilybėms.

 

Lukšas stengiasi sukurti kuo autentiškesnę sovietmečio atmosferą. Filme nuolat skamba rusų kalba (deja, ji ne visada atrodo pateisinta), nes pradėjęs dirbti vairuotoju Gaučys patenka į žinybinį bendrabutį, kuris tapo nakvynės namais ne vienam atvykėliui iš tolimų sovietinės tėvynės pakraščių. Būtent jie ir tampa Gaučio gyvenimo ir meilės mokytojais. Pokalbiai su kambario kaimynais prie degtinės butelio ar skubus seksas Klavos kambarėlyje, kol netoliese žaidžia du jos sūnūs, tik pabrėžia to gyvenimo skurdą. Nykūs interjerai ir dvasinė personažų degradacija Gaučio mintyse nuolat supriešinama su kaimo vaizdais: pasiaukojančia, nuolat dirbančia motina (Diana Anevičiūtė), vešlia gamta, saulėje raibuliuojančia upe, vaikystės prisiminimais.

 

Girtuoklės Klavos paskatintas Gaučys veda jos draugę - likimo nuskriaustą Mašą. Mergina turi gauti atskirą butą. Taip prasideda naujas Gaučio gyvenimo etapas. Iš pradžių jis atrodo viltingas. Maša nuoširdi ir ištroškusi meilės. Ji dėkinga Gaučiui už viską, net už šykščius dėmesio trupinius. Tačiau laimingos pabaigos nebus - Maša praras jų kūdikį ir Gaučys nusisuks nuo nelaimingos moters.

Suprantu, kad Gaučio impotencija - greičiau literatūrinė metafora. Esą štai ką sovietai padarė su lietuvių tauta. Tačiau filme Gaučio impotencijos tema palaipsniui nusveria viską. Scenos po Mašos nelaimingo atsitikimo vis ilgėja, planai stambėja ir pradeda priminti sunkiasvorius televizijos serialus, kuriuose personažai kelias serijas aiškinasi tai, kam filme užtektų kelių frazių.

 

Paradoksas, bet į pabaigą „Duburys“ pradeda klimpti ir į perdėtai vaizduodamą fiziologiją, ir į teatrališkumą. Psichologinė Gaučio trauma apžiūrinėjama iš visų pusių. Bet kuo labiau režisierius ir aktorius nori priversti užjausti vargšą personažą, tuo labiau imi jo nemėgti. Gal čia kiek kaltas ir jaunas aktorius, kuriam aiškiai nepakanka savos emocinės patirties, kad galėtų perteikti Gaučio istoriją. Bet ne tik. Perdėtai pasyvus, patriarchališko kaimo vertybes idealizuojantis, nesugebantis mylėti Gaučys yra rodomas tik kaip santvarkos auka. Kaip žmogus, kuris kenčia todėl, kad atsisakė savo šaknų, gyvenimo kaime ir lietuviškos šeimos. Žiūrovas tarsi verste verčiamas jį užjausti. Jei ir pasmerkti, tai tik už tai, kad atsisakė darbščios motinos idealų, pamiršo apie ją, o kad Gaučys pats sunaikina Mašą, filmo autoriams, regis, ne taip ir svarbu. Nes Maša ir Klava yra svetimos. Gašlios, mėgstančios alkoholį. Be šaknų, be moralės. Tokia didaktika, švelniai tariant, šių dienų kine skamba gana keistai. Kita vertus, filmo mizoginiškumas niekuo nepridengtas - visos filmo moterys yra aukos, jos kartu ir kelia grėsmę, ir visada lieka pačios kaltos. Ar tai būtų kantriai iki paskutinės akimirkos dirbusi motina, ar jaunystėje sutikta kurčnebylė, ar kūdikį paskandinusi viena iš dvynių, kurių meilės istorija antraplanio Valentino Masalskio personažo dėka tampa vienu ryškiausių filmo epizodų.

 

Perdėtas didaktiškumas dar labiau sustiprina gana prieštaringą „Duburio“ įspūdį. Filmas kurtas prieš kelerius metus (jo premjeros datą „nukėlinėjo“ baigiamiesiems darbams skirtų pinigų stygius), bet nuolat save pagaudavau, kad žiūriu jį taip, tarsi būtų sukurtas prieš keliasdešimt metų. Suprantu, kad Lukšą ir operatorių Viktorą Radzevičių įkvėpė retro stilius. Bet retro atmosfera filme gimsta ne vien tik todėl, kad ekrane - nespalvoti kadrai ar autentiški epochos daiktai. ...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru