Tautos būsena Berlinalėje
Keikti Berlinalės konkursą jau tapo savotišku ritualu, nors kiekvienas sutiktas kolega iki pat paskutinės dienos dar, regis, tikisi, kad įvyks stebuklas ir pagaliau bus parodytas koks nors genialus filmas. Skundžiamės visiškai suprastėjusiu kinu, keikiamės, dievagojamės, kad daugiau nebekelsime čia nė kojos, bet po metų vėl pradedame rengtis kelionėn ir tikėti, kad pamatysime kažką ypatinga. Kad ir kaip būtų, jei festivalyje pamatai du tris gerus filmus, važiuota buvo ne veltui. Kitas dalykas, kad dažniausiai tuos du tris filmus pamatai ne oficialiosiose, o šalutinėse festivalio sekcijose.
Šiemet Berlinalės konkurse nebuvo akivaizdaus favorito. „Auksinį lokį“ iš esmės galėjo gauti bet kuris filmas, na, nebent, išskyrus kritikų garsiai nušvilptą konjunktūrišką antiglobalistinį Lukaso Moodyssono „Dinozaurą“. Kasdien pasirodančiame festivalio žurnale „Screen International“ kritikai iš įvairių šalių vertino išvakarėse parodytus filmus. Sąraše ilgokai pirmavo Irano režisieriaus Asgharo Farhadi filmas „Apie Elę“ („Darbareye Elly“,...
|
Sėkmės formulė
Aštrus, provokuojantis, lig tol nematytas ir kitų taip bravūriškai nepakartotas filmas apie „gliukus“ „Traukinių žymėjimas“ pasirodė prieš dvylika metų, ir štai Danny Boyle'o vardas vėl pirmosiose skiltyse. Jo „Lūšnynų milijonierius“ („Slumdog Millionaire“) muša populiarumo rekordus, pelnė keturis „Auksinius gaublius“, nominuotas dešimčiai „Oskarų“ ir neteks stebėtis, jei daugumą jų šį sekmadienį ir susižers, toli už savęs palikdamas svarbiausius konkurentus. Be to, pagrindinėse - geriausio filmo, geriausio režisieriaus, scenarijaus autoriaus ir t.t. - kategorijose.
Kiti pretendentai - tai daugiau ar mažiau geri, bet naujų žemių neieškantys filmai, o „Lūšnynų milijonierius“ - ir vėl unikalus reiškinys, kuris, ko gero, nebus pakartotas. Danny Boyle'as drąsiai jungia į visumą, regis, nesujungiamus dalykus: skirtingas kultūras, mentalitetus ir jų nulemtas skirtingas kino konvencijas, sykiu - ir „aukštojo“ bei „žemojo“ kino žanrus, ir šis neįtikėtinas „miksas“ sukuria naują populiaraus pramoginio filmo kokybę bei taiko...
|
Mieli naciai - tik Holivude
Pasižiūrėjęs Bryano Singerio filmą „Valkirija“, Johnas Andersonas „The Washington Post“ išspausdintame straipsnyje teigia, kad bandymas idealizuoti vokiečių karininką, net jei jis yra iš geros šeimos kilęs katalikas ir nepritaria naciams, atrodo morališkai dviprasmiškas.
Kai kuriems žiūrovams reklaminis „Valkirijos“ filmukas gali pasirodyti juokingiausiu fragmentu nuo pat filme „Prodiuseriai“ skambančios dainelės „Springtime for Hitler“ laikų. Tačiau giliau pamąstęs vis dėlto nusprendžiau, kad manasis filmo, kuriame Tomas Cruise'as juodu raiščiu perrišta akimi vaidina Hitlerio vietą norintį užimti Clausą von Stauffenbergą, fragmento vertinimas yra neteisingas. „Valkirijos“ reklama yra daug linksmesnė.
Žinoma,...
|
Harmonijos kaina
Šių dienų kinas negali pasigirti naujomis idėjomis. Todėl režisieriai nuolat gręžiasi į praeitį.
Tarp filmų, kuriuos jie prisimena dažniausiai, - Robert'o Bressono „Kišenvagis“ (LTV2, 23 d. 22.10). Neabejoju, kad matėte ne vieną variaciją šio 1959 m. Bressono sukurto šedevro tema. Todėl siūlau prisiminti originalą. Tiesa, Bressono filmą įkvėpė Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Režisierius pasinaudojo psichologinėmis romano kolizijomis, filmo herojus - kišenvagis Mišelis, kaip ir Raskolnikovas, priartės prie abejonių moralės įstatymais...
|
|