Kai kuriems žiūrovams reklaminis „Valkirijos“ filmukas gali pasirodyti juokingiausiu fragmentu nuo pat filme „Prodiuseriai“ skambančios dainelės „Springtime for Hitler“ laikų. Tačiau giliau pamąstęs vis dėlto nusprendžiau, kad manasis filmo, kuriame Tomas Cruise'as juodu raiščiu perrišta akimi vaidina Hitlerio vietą norintį užimti Clausą von Stauffenbergą, fragmento vertinimas yra neteisingas. „Valkirijos“ reklama yra daug linksmesnė.
Žinoma, šio trilerio apie Antrąjį pasaulinį karą kūrėjai nesiekė ką nors pralinksminti. Tačiau kai žiūri į Cruise'ą, kuris atrodo atsiradęs sukryžminus piratą ir hitlerininką, paprasčiausiai sunku neprapliupti juoku. Visiškai netikėtai „Valkirijos“ reklaminis filmukas dar kartą įrodo, kad Melas Brooksas buvo genijus.
Brooksas visada žinojo, kad naciai ekrane geriausiai atrodo būdami pašaipos objektai. Juokas išsiurbia visą jų galią. Būtent taip elgėsi Brooksas, 1968 m. kurdamas „Prodiuserius“. Kitame šio režisieriaus filme „Liepsnojantys balnai“ girti vokiečiai su šalmais ant galvų dainuoja Lili Von Shtupp kabareto dainas. Brooksas tam tikra prasme ėjo Ernesto Lubitcho - Berlyne gimusio žydų režisieriaus, kuris atsidūrė Holivude, keliu. Būtent jis 1942 m. filme „Būti ar nebūti“ mums parodė Sigą Rumaną vokiečių pulkininko Erharto vaidmenyje. Filmo herojus patenkintas kartojo: „Mane vadina koncentracijos lagerių Erhartu“. Šio filmo perdirbinį 1983 m. taip pat sukūrė Brooksas.
Blogio, kuris užplūdo Lubitcho gimtinę, niekad nepavyko tiksliai parodyti nė viename rimtame anų laikų filme. Dabar tai taip pat retai kam pavyksta. Kino žmonėms visada geriau sekėsi išjuokti nacizmą.
Žinoma, sukurti ir keli geri filmai apie Holokaustą, bet paprastai tai kūriniai, kuriuose prabilo aukos („Naktis ir rūkas“, „Shoah“, „Anos Frank dienoraštis“). Kai kalbėdami apie tam tikrus įvykius pasitelkiame žodį „neapsakomas“, tai reiškia, kad jų nesugebame aprašyti žodžiais, vadinasi, ir scenarijuose. Bet jei jau tų įvykių prisiliečiame, turime elgtis kuo išmintingiau ir geriau apgalvoti. Tikrai, neturime to daryti masinės publikos džiaugsmui ir tik ne tam, kad sėkmingai rutuliotųsi ponų Cruise'o ir režisieriaus Bryano Singerio karjeros.
Deja, pramogų verslas vis dar nesugeba suprasti labai paprastos tiesos, nepaisant pamokų, kurias jiems suteikė Brooksas, Lubitchas ir dar keli kiti kūrėjai. Cruise'as, regis, turi net šansą už Stauffenbergo vaidmenį gauti „Oskarą“ ir vienas Dievas žino, ar Akademijos nariai norės Cruise'ui jį duoti. Kiekvienas, uždirbęs tiek daug pinigų kino pramonei, Akademijos požiūriu automatiškai nusipelno šio apdovanojimo. Tačiau bandymas idealizuoti vokiečių karininką, net jei jis buvo geros kilmės katalikas ir nepritarė nacių pažiūroms, atrodo morališkai įtartinas, net ir turint omenyje Holivudo standartus.
Kol kas galima susidaryti įspūdį, kad simpatiją žadinantys naciai šokinėja į kino teatrų ekranus per duris ir langus. „Berniukas dryžuota pižama“ susitelkia į šeimynines koncentracijos lagerio komendanto problemas. Prieš kelerius metus sukurtoje ir erotikos persunktoje Paulo Verhoeveno „Juodoje knygoje“ Olandijos pasipriešinimo dalyvė mylisi su vyriškiu, kuris yra aukšto rango SS karininkas. Tačiau 2008 m. nacės titulą reikėtų skirti Kate Winslet, filme „Skaitovas“ suvaidinusiai buvusią konclagerio prižiūrėtoją, kuri teisiama už karinius nusikaltimus.
Komerciniu požiūriu yra geriau, kai melodramoje apie Holokaustą nacę vaidina Kate Winslet, o ne, pavyzdžiui, prieš beveik dešimt metų mirusi Shirley Stoler. Ši suvaidino prižiūrėtoją Linos Wertmuller „Septyniose gražuolėse“ (1975) ir sukūrė vieną siaubingiausių blogio įsikūnijimų - ir nacistinio, ir bet kurio kito. Tačiau mes galime ne tik nebijoti šiuolaikinių gražaus veido nacių, mes juos galime net pamilti. Vokiečių aristokratas von Stauffenbergas turi daug šansų palikti publikai gerą įspūdį. Tačiau man labiau patinka, kai ekraniniai naciai elgiasi taip, kaip pulkininkas Klinkas sename seriale „Hogan's Heroes“ (1965-1971). Moraliniu požiūriu jis daug vienprasmiškesnis už visus šiuolaikinius kino herojus - Hitlerio karius.
Būtent vienprasmiškumo trūkumas ir yra visos tos kino suirutės su naciais pagrindas. Neigiami personažai naciai ekrane visada rodomi kaip neeilinės asmenybės, nes žiūrovui daug maloniau, kai nugalimas stiprus priešininkas.
Bandymus parodyti vis naujesnes ir vis rafinuotesnes Holokausto versijas reikėtų laikyti bandymu rasti laimingą vieno iš pačių siaubingiausių istorijos periodų pabaigą. Ieškodami ir atitinkamai išryškindami žmonių gerumo pavyzdžius (kaip kad „Šindlerio sąraše“) režisieriai nori mus įtikinti, kad net žudymo amoko apimtoje šalyje atsirado vietos vilčiai, draugiškumui, garbingiems žmogiškiems poelgiams. Logiška, kad tokio pobūdžio istoriją sukūrė būtent Stevenas Spielbergas, kuris, nepaisant visos jo didybės, juk yra jausmingas anesteziologas. Kaip sakė Stanley Kubrickas, Holokaustas prabyla apie šešis milijonus mirusiųjų, o „Šindlerio sąrašas“ - apie šešis šimtus likusių gyvų.
Visiškai naujas šio kino žanro reiškinys yra filmai, turintys aiškų pageidavimo atspalvį. Prie tokių priklauso „Pasipriešinimas“, pasakojantis apie Baltarusijos miškuose gyvenusius maištingus žydus. Ta Spartaką ir Robiną Hudą primenanti istorija leidžia suprasti, kad jei tik Europos žydai būtų turėję daugiau ginklų ir stipresnį žudymo instinktą, Holokaustas niekad nebūtų įvykęs. Tai net nejuokinga.
Sutrumpintai pagal „The Washington Post“ parengė Kora Ročkienė