Harmonijos kaina

Jonas Ūbis
Šių dienų kinas negali pasigirti naujomis idėjomis. Todėl režisieriai nuolat gręžiasi į praeitį.

Tarp filmų, kuriuos jie prisimena dažniausiai, - Robert'o Bressono „Kišenvagis“ (LTV2, 23 d. 22.10). Neabejoju, kad matėte ne vieną variaciją šio 1959 m. Bressono sukurto šedevro tema. Todėl siūlau prisiminti originalą. Tiesa, Bressono filmą įkvėpė Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Režisierius pasinaudojo psichologinėmis romano kolizijomis, filmo herojus - kišenvagis Mišelis, kaip ir Raskolnikovas, priartės prie abejonių moralės įstatymais ribos. 

 

Bet Bressono filmas - tai greičiau parabolė apie savirealizacijos prasmę, traktatas apie tobulumo siekį. Jautriam Mišeliui surasti save labai svarbu, nes jis vienišius, užaugęs skurde, visuomenės atstumtasis. Mišeliui nepriimtinas kelias, kurį jam siūlo draugas, - kantriai siekti turtų ir pripažinimo. Stabilizacija jam atrodo vidutinybių prieglauda. Mišeliui reikia tokios egzistencijos formos, kuri galėtų atskleisti jo protą, dvasinę koncentraciją, asmenybės potencialą. Tokį šansą jam suteikia vagystės. Nugalėdamas baimę, mokydamasis valdyti būsimą auką ir savo rankas, Mišelis suranda tikrąją vietą pasaulyje. Minimalistas Bressonas atsisakė bet kokių formos įmantrybių: filme beveik apsieinama be kameros judesio, mažai stambių planų, režisierius sau leidžia tik vieną efektingą montažinį etiudą, kai aprašinėja gaujos, kurioje veikia Mišelis, metodus.

Ateinančią savaitę LTV „Elito kinas“ pradeda rodyti Erico Rohmero „Keturių metų laikų“ ciklą. 1920 m. gimęs Rohmeras (tikroji pavardė Jeanas-Marie Maurice Scherer) buvo vyriausias iš prancūzų Naujosios bangos kūrėjų, prieš tai įsteigusių garsųjį žurnalą „Cahiers du cinéma“, bet kino režisūroje debiutavo bene paskutinis. Rohmeras yra ne tik režisierius, scenaristas, kino kritikas ir teoretikas, bet ir rašytojas, aktorius, melomanas, neseniai parašęs knygą „Nuo Mozarto iki Beethoveno“. 6-ajame dešimtmetyje pradėjęs kurti trumpo metražo filmus, vaidybiniu pilnametražiu jis debiutavo tik 1960 metais. Rohmeras dažniausiai kuria filmų ciklus, nors kiekvienas filmas, suprantama, savarankiškas kūrinys. Visų trijų ciklų personažai yra mūsų amžininkai. Tai paprasti žmonės, jų profesijos - populiarios, jie panirę į kasdienybės tėkmę, bet nė vienas iš jų nekalba apie politiką ar partijas, profsąjungas, ligas, ateities baimę. Nors visi šie herojai vadovaujasi akivaizdžiais moraliniais įsitikinimais, religija niekad nėra jų moralės pagrindas. Rohmero herojų moralumas yra natūralios pasaulio tvarkos dalis. 1963-1972 m. jis sukūrė ciklą „Šeši moralūs pasakojimai“, 1980-1987 - „Komedijas ir priežodžius“. 1990 m. jis pradėjo „Keturių metų laikų“ ciklą, kurį baigė 1998-aisiais. Pirmąjį šio ciklo kūrinį „Pavasario pasaka“, kuris savaip primena Marcelio Prousto „Pražydusių merginų pavėsyje“, LTV parodys trečiadienį (25 d. 23.15).

Rohmeras garsėja savo darbštumu ir visišku abejingumu kino pasaulyje tokiai gajai tuštybei. Jis nesilanko priėmimuose, net nelydi savo filmų į festivalius, kur jam dažniausiai tenka rimti apdovanojimai. Net artimiausi jo bendradarbiai tvirtina, kad tai labai užsidaręs ir paslaptingas žmogus. Užsienyje Rohmero filmai laikomi „labai prancūziškais“, nors esu girdėjęs ne vieną Rohmero filmais besipiktinantį prancūzą. Viena ponia man išrėžė tiesiai: „Kaip galima žavėtis filmais, kuriuose nieko nevyksta, o personažai tik sėdi prie stalo ir kalbasi!“ Pripažįstu, ponia gana tiksliai apibrėžė Rohmero filmų specifiką, bet svarbu juk ir tai, apie ką personažai kalbasi ir kas iš tikrųjų tuo metu vyksta tarp jų. Vyksta labai daug, o tobulas tarpusavio santykių niuansų stebėtojas ir filosofas Rohmeras visai tai perteikia ekrane tobulai. Man jo filmai sukelia tiesiog fizinį pasitenkinimą. Gal todėl, kad labiau mėgstu patogiai įsitaisęs krėsle stebėti gyvenimą, o ne jame dalyvauti.

Vienas didžiųjų Rohmero filmų siekių - žiūrovo akistata su grožiu. Bet tai specifiškas, savaip platoniškas grožis, gimstantis iš tiesos paieškų. Rohmeras visada filmuoja tik Prancūzijoje, įvairiausiuose šalies kampeliuose. Todėl jis dažnai lyginamas su Balzacu. Tačiau „Keturi metų laikai“ savo dvasia artimesni ankstyvojo Goethe's filosofijai, nes filmuose akcentuojamas kultūros ir natūros susidūrimo momentas, ir natūra čia dominuoja.

Dar vieną prancūzų kino istorijos puslapį LTV2 parodys sekmadienį (22 d. 20.15). Tai René Clement'o „Bėgių karas“. 1946 m. jis buvo apdovanotas pirmojo Kanų kino festivalio Didžiuoju prizu. Filmo prodiuseriai buvo prancūzų Pasipriešinimo judėjimas, tema - partizanų kova su naciais, vaidino neprofesionalūs aktoriai - geležinkelininkai ir partizanai. Kaimyninėje Italijoje jau triumfavo neorealizmas, bet kodėl „Bėgių karas“ netapo prancūziškuoju „Romos - atviro miesto“ atitikmeniu ir nepaveikė tolesnės prancūzų kino raidos, istorikai iki šiol spėlioja.

Iš pastarųjų metų filmų nedvejodamas galiu rekomenduoti Clinto Eastwoodo „Mistinę upę“ (LNK, 22 d. 23 val.). Šis 2003 m. sukurtas filmas pasakoja apie kelių draugų - Džimio (Sean Penn), Deivo (Tim Robbins) ir Šono (Kevin Bacon) - iš vieno skurdaus Bostono rajono likimus. Likimas juos išskyrė, bet po 25 metų vėl suveda nelaimė: nužudyta devyniolikmetė Džimio dukra. Policininku tapęs Šonas turi tirti šią bylą. Kartu su savo partneriu jie privalo greičiau už keršto apsėstą Džimį surasti nusikaltėlį.

Vienas geriausių ne tik šios savaitės, bet ir apskritai paskutinių metų filmų man yra Stepheno Frearso „Karalienė“ (LTV, 22 d. 21.15). Jo herojė - Elžbieta II. Ji rodoma lemtingu laikotarpiu - iškart po princesės Dianos žūties. Karalienė nenori būti šalies gyventojus apėmusio visuotinio gedulo dalimi. Ji nemėgo žiniasklaidos numylėtine tapusios isteriškos Dianos. Tačiau puikiai supranta, kad princesė Diana buvo žiniasklaidos kūrinys ir atitiko liaudies įsivaizdavimą apie „žmonių princesę“. Neparodydama pagarbos Dianai, karalienė pasmerkta netekti pagarbos sau. Ji turi rinktis - likti ištikima amžių suformuotoms tradicijoms ar nusileisti naujos, groteskiškos ir žiniasklaidos manipuliuojamos realybės poreikiams.

Karalienę suvaidinusi Helen Mirren sukūrė neįtikėtinai tvirtą ir sudėtingą charakterį, neatsitiktinai ji „nušlavė“ visus svarbiausius metų prizus. Paradoksas, bet rodoma intymioje namų aplinkoje, užmiestyje, kartu su mylimais šuneliais, avinti pusbačiais pagyvenusi moteris įgyja daugiau karališkos didybės, nei būtų parodyta vilkinti karališkais rūbais. „Karalienėje“ Frearsas įrodo, ką gali kinas, kai jį kuriantis žmogus turi pakankamai gero skonio, humoro jausmo, išminties ir emocinės brandos. Jis ima sensacingą istoriją, kurią aprašė visi pasaulio tabloidai, ir paverčia ją universalia stiprios asmenybės ir jos išgyvenamo laiko konflikto istorija. Kažkurią akimirką karalienė ima suvokti, kad nebetinka pasikeitusiam pasauliui ir pasikeitusiems papročiams. Ji turi nusileisti. Užmokėti didelę kainą, kad toliau liktų karaliene. Tai ir yra liūdniausia.


Jūsų - Jonas Ūbis

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.