Keikti Berlinalės konkursą jau tapo savotišku ritualu, nors kiekvienas sutiktas kolega iki pat paskutinės dienos dar, regis, tikisi, kad įvyks stebuklas ir pagaliau bus parodytas koks nors genialus filmas. Skundžiamės visiškai suprastėjusiu kinu, keikiamės, dievagojamės, kad daugiau nebekelsime čia nė kojos, bet po metų vėl pradedame rengtis kelionėn ir tikėti, kad pamatysime kažką ypatinga. Kad ir kaip būtų, jei festivalyje pamatai du tris gerus filmus, važiuota buvo ne veltui. Kitas dalykas, kad dažniausiai tuos du tris filmus pamatai ne oficialiosiose, o šalutinėse festivalio sekcijose.

Šiemet Berlinalės konkurse nebuvo akivaizdaus favorito. „Auksinį lokį“ iš esmės galėjo gauti bet kuris filmas, na, nebent, išskyrus kritikų garsiai nušvilptą konjunktūrišką antiglobalistinį Lukaso Moodyssono „Dinozaurą“. Kasdien pasirodančiame festivalio žurnale „Screen International“ kritikai iš įvairių šalių vertino išvakarėse parodytus filmus. Sąraše ilgokai pirmavo Irano režisieriaus Asgharo Farhadi filmas „Apie Elę“ („Darbareye Elly“, „About Elly“). Prieš keliolika metų naujasis neorealistinis Irano kinas tapo didžiuoju festivalių atradimu.

Dabartiniai Irano režisieriai, be abejo, puikiai supranta, ko iš jų laukia tarptautinė publika. Manau, kad tuo pasinaudojo ir Farhadi. Prisimindamas „Dogmos '95“ stilių (subjektyvi kamera visą laiką laksto paskui personažus, veiksmas vyksta „čia ir dabar“...), jis sumaniai manipuliuoja tariamu filmo šiuolaikiškumu. Tačiau prasidėjus seansui, sukelia įtarimą iš pradžių ekrane matomas juodas kadras, kuriame baltomis raidėmis šlovinamas Alachas. Tada prasideda pats filmas. Jis pakankamai dviprasmiškas. Viena vertus, istoriją apie kelis studijų draugus ir jų šeimas, savaitgalį išsirengusius praleisti prie Kaspijos jūros, galima suprasti kaip pasakojimą apie šiuolaikinio Irano inteligentus, kuriuos tragiškas įvykis priverčia suvokti savo dviveidiškumą. Pakvietę kartu vykti darželio auklėtoją Elę, kurią viena filmo herojė nori supiršti su iš Vokietijos trumpam atvykusiu savo giminaičiu, personažai nežino, kad Elė turi sužadėtinį. Kai mergina nuskęsta, pagrindinė problema yra būtent jos sužadėtinis: personažai jaučia didelę kaltę, kad nežinojo apie jį ir be jo leidimo pakvietė vykti merginą kartu. Tai, kad mergina nuskendo, regis, ne tiek svarbu, kiek melas sužadėtiniui, su kuriuo, beje, ji norėjo nutraukti santykius. Sužadėtinis tą kaltę dar labiau dramatizuoja, nes mano, kad Elė savo išvyka jį „sutepė“. Kita vertus, kai vyrai pradeda kaltinti savo nuolankias žmonas nebūtais dalykais, gali pagalvoti, kad režisierius nelabai skiriasi nuo savo personažų ir pritaria jų viduramžiškam požiūriui į moters skaistybę. Tildos Swinton vadovaujama žiuri filmą apdovanojo vienu pagrindinių festivalio prizų - „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą.

Pastaraisiais metais festivaliai vis daugiau dėmesio skiria ne Irano ar apskritai Azijos kinui, bet Lotynų Amerikai. Pernai Berlinalės „Auksiniu lokiu“ buvo apdovanotas brazilo Jose Padilho „Elitinis būrys“. Šiemet kelis svarbius apdovanojimus taip pat gavo filmai iš Lotynų Amerikos. „Auksiniu lokiu“ apdovanotas Claudios Llosa „Liūdesio pienas“ („La teta asustada“, „The Milk of Sorrow“) - pirmasis Peru filmas, parodytas Berlyno konkurse. Gal todėl jis iš tikrųjų paperka savotiška egzotika - peizažų, vaizdų, garsų, veidų. Filmo siužetas primena „magiškojo realizmo“ romanus (beje, režisierė - garsaus rašytojo giminaitė). Filmo herojė Fausta (Magaly Solier) su motinos pienu paveldėjo keistą baimę. Nuo šios ligos kenčia daug tokių pilietinio karo metais išprievartautų moterų vaikų. Ta baimė keroja Faustos viduje, kaip ir jos vaginoje auganti bulvė: mergina tiki, kad bulvė padės apsisaugoti nuo prievartautojo. Pasak režisierės, bulvė Peru turi daug prasmių, bet filme ji tapo gilios traumos, kuri ilgainiui iškyla į paviršių, metafora.

Mirus motinai, Fausta įsidarbina tarnaite pianistės namuose. Kartą išgirdusi merginą dainuojant, šeimininkė jai pažada po perlą už kiekvieną dainą. Faustai reikia pinigų, nes ji nori palaidoti motiną gimtinėje, o ne baisiame Limos priemiesčio lūšnyne. Kol kas balzamuoti motinos palaikai guli namuose, lovoje. Filmo siužete susilieja kelios linijos - pabaigoje Fausta pagaliau išveža motinos palaikus prie jūros, bet svarbesnė yra kita kelionė - išsilaisvinimas iš kausčiusios baimės, meilės, prisirišimo, savęs akceptacijos atradimas. Tą dabar beveik kiekvieno jauno kūrėjo filme matomą tapatybės paieškų temą Llosa rutulioja neprikišamai, pasitelkdama Solier specialiai filmui sukurtas dainas, atliekamas indėnų ketčua tarme, ir beveik dokumentiškai nufilmuotus priemiesčių gyventojų vestuvių fragmentus. Fausta patarnauja vestuvėms, joms rengiasi ir merginos pusseserė, kurios namuose Fausta gyvena.

Filme rodomos vestuvės pasirodė neįtikėtinos kai kuriems spaudos konferencijos dalyviams, kurie klausinėjo režisierės, kaip jai šovė mintis parodyti tokias keistenybes. Ši atsakė, kad tos keistenybės - visiškai realios, jų dalyviai mielai filmavosi. Manau, kad lietuviškos jaunųjų fotografijos gražių peizažų ar interjerų fone nelabai skiriasi nuo „Liūdesio pieno“ herojų, besifotografuojančių spalvingų fototapetų, vaizduojančių krioklius, fone. Skurdo realybė visur panaši, juo labiau ją užpildantis totalus kičas, pagamintas Kinijoje. Ko neatimsi iš filmo, tai režisierės mokėjimo susieti asmenišką istoriją ir kolektyvinę atmintį, nuosekliai rutuliojamą vidinę dramą ir spalvingą foną, kuris neiliustratyviai, bet papildo pagrindinės herojės paveikslą.

Keliais oficialiais prizais (žiuri Didžiuoju prizu „Sidabriniu lokiu“, Alfredo Bauerio prizu, Pirmojo filmo žiuri prizu) apdovanotas Adriano Biniezo pilno metražo debiutas „Gigantas“ („Gigante“, Urugvajus, Argentina, Vokietija, Olandija) primena Charley Chaplino „Naujuosius laikus“, nors „Giganto“ herojus - geraširdis milžinas - iš pirmo žvilgsnio visai nepanašus į mažiuką Chaplino valkatą. Jara (Horacio Comandule) dirba apsaugininku didžiulėje parduotuvėje. Būtent šis šiuolaikinis vartojimo fabrikas sukelia asociacijas su Chaplino konvejeriu, kuriam gyvas žmogus tik kliudo. Naktį užsidaręs mažame kambarėlyje monitoriuose jis stebi parduotuvės darbuotojus - valytojas, vadybininkus. Kartą į akį jam krenta jauna valytoja Chulija. Ji svajoklė ir tokia pat vieniša. Filmas pasakoja apie šių žmonių suartėjimą. „Gigante“ nedaug žodžių, jis nufilmuotas realiuose interjeruose ir gatvėse, akivaizdžiai pigus ir nesiekiantis pataikyti „pagrindinėn srovėn“, bet vizualinį „Giganto“ kuklumą atperka režisieriaus tikėjimas žmogaus gerumu. Be abejo, „Giganto“ veiksmas galėtų vykti bet kur, bet Lotynų Amerikos akcentas - rasių ir tautų, garsų ir temperamentų mišinys - suteikia jam papildomo kuklaus žavesio.

Paradoksas, bet 1974 m. gimęs Biniezas pasidalijo vienu pagrindinių festivalio prizų - Berlinalės įkūrėjo Alfredo Bauerio apdovanojimu už novatoriškumą su lenkų kino meistru Andrzejumi Wajda. Priešpaskutinę festivalio dieną į devintą dešimtį įžengęs Wajda konkurse pristatė filmą „Ajeras“ („Tatarak“).

Tai - trečias režisieriaus filmas pagal Jarosùawo Iwaszkiewicziaus noveles. „Ajeras“ tarsi pratęsia ankstesnės juostose „Beržynas“ ir „Panelės iš Vilko“ rutuliotą skausmingą Eroto ir Tanato susitikimo temą. „Ajero“ herojė yra vieniša gydytojo žmona Marta (Krystyna Janda), kuri Varšuvos sukilime neteko dviejų sūnų. Jos santuoka greičiau formali, o Martą pamatome tą dieną, kai jos vyras gauna medicinos tyrimų rezultatus ir įsitikina, kad žmonai liko gyventi keli mėnesiai. Marta to dar nežino, bet ji negali atitraukti akių nuo atsitiktinai sutikto dvidešimtmečio. Tas susitikimas baigsis, žinoma, tragiškai.

Kita filmo linija - labai intymus Krystynos Jandos monologas apie jos vyro - operatoriaus Edwardo Kùosinskio paskutinius gyvenimo mėnesius ir mirtį. Aktorė prisimena menkiausias detales: kaip ji pirmąkart išgirdo, kad vyras mirtinai serga, kaip vyko kartu pas gydytoją, kaip jį slaugė ir pan. Tačiau žiūrint į tuščiame kambaryje monologą sakančią aktorę, negali atsikratyti teatrališkumo ar net savotiško autoterapijos seanso įspūdžio. Monologas nėra spontaniškas, jis apgalvotas, kiekviena frazė logiška, tiksli, tarsi surepetuota. Su Marta aktorę susieja nebent staiga užgriuvusios mirties tema. Fikcijos lygmenyje filme viskas įvyksta pernelyg greitai, nebeliko Iwaszkewicizaus prozai būdingo filosofiškumo ir poezijos, kuriuos Wajda anksčiau perteikdavo neįtikėtinai tiksliai.

Du prizus - žiuri Didįjį prizą „Sidabrinį lokį“ (kartu su „Gigantu“) ir „Sidabrinį lokį“ už geriausią moters vaidmenį Birgit Minichmayer pelnęs vokietės Maren Ade filmas „Visi kiti“ („Alle Anderen“) dar kartą išryškino kultūrinius filmų konteksto suvokimo skirtumus. Per spaudos peržiūrą vieni žiūrovai garsiai juokėsi beveik visą filmą, kiti sėdėjo niūriais veidais. Dar kartą įsitikinau, kad vokiečių humoro jausmas vis dėlto labai specifiškas, nors jauna režisierė stengiasi kurti filmą sekdama Ericu Rohmeru: keturi filmo personažai susitinka atostogaudami Sicilijoje. Jie kalbasi apie meilę ir tai, kas gyvenime svarbiausia. Dvi poros labai skiriasi: Giti ir Krisas nori likti spontaniški, jie nenori prisitaikyti, jiems neimponuoja miesčioniškos vertybės, bet kartu jie nenori prisipažinti sau, kad visuomenės akyse yra pasmerkti būti nevykėliais. Sana ir Hansas - tipiška šiuolaikinė pora, kuri siekia visų gyvenimo malonumų ir gėrybių. Amžinas konfliktas tarp būti ir turėti filme įgyja konkrečius kūnus, situacijas, poelgius. Visi personažai nuolat vaidina - sau, kitiems, regis, jie net likę vieni bijo būti savimi. Viskas būtų gerai, bet režisierei ir aktoriams akivaizdžiai pristigo lengvumo, jie nuolat klimpsta pernelyg realistiškoje ir natūralistiškoje vaidyboje ir banaliuose dialoguose.

Labiau man patiko kitas vokiečių filmas - ne konkurse parodyta „Vokietija '09. 13 trumpų filmų apie tautos būseną“ („Deutschland '09- 13 Kurze Filme zur Lage der Nation“). Praėjus 30 metų po kito kolektyvinio filmo - įsimintinos „Vokietijos rudenį“ - vokiečių režisieriai (Tomas Tykweris, Fatihas Akinas, Romualdas Karmakaras ir kt.) susijungė, sukūrė įvairių žanrų vaidybinius ir dokumentinius filmus, kur kiekvienas režisierius suformulavo tas šių dienų Vokietijos problemas, kurios kiekvienam atrodo aktualiausios. Tai ir didėjantis antisemitizmas, ir valdžios vyrų nesugebėjimas apginti savo piliečio, atsitiktinai tapusio Gvantanamo kaliniu, ir nefunkcionuojanti valstybės sistema, kurią komediografas Wolfgangas Beckeris metaforiškai lygina su griuvėsiais pamažu virstančia ligonine.

Trumpuose filmuose ir apmąstymai apie demokratijos, globalizacijos esmę, ir tiesiog išgyvenamos būsenos fiksacija. Novelės nelygios, bet šiuo atveju svarbu ne tai. Daug svarbiau man pasirodė kūrėjų pilietiškumas, tai, kad vokiečiai nori įvardyti ir suformuluoti, kas jiems kelia nerimą, taip pat asmeniška atsakomybė už tautą. Suprantu, tai skamba banaliai, kita vertus, lietuvių kine panašų gestą vis dar sunku įsivaizduoti. Lietuviai kaip susitarę žiūri atgal, į šlovingos istorijos tolius. Tai, žinoma, tik viena minčių, kurias sužadino šiųmetiniai Berlinalės filmai. Svarbiausia, kad jie skatina ne tik žiūrėti kiną.

Berlynas - Vilnius