Kiti pretendentai - tai daugiau ar mažiau geri, bet naujų žemių neieškantys filmai, o „Lūšnynų milijonierius“ - ir vėl unikalus reiškinys, kuris, ko gero, nebus pakartotas. Danny Boyle'as drąsiai jungia į visumą, regis, nesujungiamus dalykus: skirtingas kultūras, mentalitetus ir jų nulemtas skirtingas kino konvencijas, sykiu - ir „aukštojo“ bei „žemojo“ kino žanrus, ir šis neįtikėtinas „miksas“ sukuria naują populiaraus pramoginio filmo kokybę bei taiko tiesiai į dešimtuką, neįtikėtinai išplėsdamas žiūrovų ratą. Juk pasaka ne pasaka apie visas kliūtis nugalinčią meilę negali palikti abejingo ir jauno, ir seno, jeigu ji, žinoma, pasekta nesentimentaliai, bet su tikru jausmu, jei rutuliojasi ne sąlygiškoje pasakos erdvėje, bet įpinta į realų gyvenimo foną, o priedo jeigu dar siūlo tam tikrą intelektualų žaidimą, sąmoningai kaitaliojant konvencijų kortas...

Kalbant paprasčiau, Danny Boyle'ui pavyko sujungti šiuolaikinio Vakarų kino stilistiką, prie kurios esame pripratę, su indų kino tradicija ir netipiškai papasakoti tipišką Bolivudo istoriją. Be to, ne kaip stebėtojui iš šalies, o tarsi iš vidaus, iš pačių Bombėjaus-Mumbajaus gelmių. Neatsitiktinai filmą kurti padėjo indų režisierius Loveleenas Tandanas. Indija ir indiški siužetai pastaruoju metu tampa Europos kino mada, tačiau dažniausiai tai turisto perspektyva, iš kurios „Lūšnynų milijonieriuje“ dar ir pasišaipoma.

Tačiau tos indiškos realijos neprimena ir indiškų filmų, - jos pernelyg rūsčios, o filmo pradžia labiau panaši ne į pasaką, bet į dokumentinę dramą, vykstančią neįtikėtino skurdo, smurto ir beteisiškumo šalyje. Dar vienas „neindiškas“ bruožas - linijinio pasakojimo suardymas, vietoj nuoseklios lėtos naracijos - retrospekcija, asociatyvios jungtys, kaitomą filmo ritmą pabrėžiantis aštrus ir tikslus montažas, iš kurio labiausiai ir atpažįsti „Traukinių žymėjimo“ kūrėją. Vos ne iškart paperka visų filmo komponentų profesionalumas ir kontrastingas derinimas, pavyzdžiui, dramatiškiausius epizodus lydintis uždegantis „popsas“, kuriame irgi susipynę rytietiški bei vakarietiški motyvai ir kurį parinko žinomas Bolivudo meistras A.R. Rahmanas. Empatiją kelia mažieji ir jau paūgėję, subrendę filmo herojai, į kurių kailį taip organiškai įsijautė juos vaidinantys vaikai ir paaugliai.

Indų kino konvencijai priskirtinas filmo „skaistumas“, drovus finalinis įsimylėjėlių bučinys, pabaigos titrus lydintis šokis garsiosios Bombėjaus Viktorijos geležinkelio stoties perone. Beje, šokio ritmas kitoks, į melodiją įsipina Lotynų Amerikos motyvai, herojams asistuojantis kordebaletas išsiskirsto po traukinių vagonus kaip amerikietiškame miuzikle, o montažiniai intarpai vėl subtiliai sugrąžina į ką tik pasibaigusią istoriją, tarsi visa ji buvo štai taip grakščiai sušokta, ir tai be galo graži filmo užsklanda, - tad neskubėkite sprukti iš salės. Ir, be abejo, iš indų kino atėjo lemtingo išsipildymo motyvas.

Arbatos išnešiotojas vienoje ryšių kompanijoje, vos mokantis skaityti Džamalis Malikas dalyvauja televiziniame žaidime „Kas nori tapti milijonieriumi“ (kuris pagal tą pačią schemą žaidžiamas kone visame pasaulyje), neiškrenta iki paskutinio 20 mln. rupijų vertės klausimo ir tampa dienos didvyriu. Kaip? Žaidimo pavyzdžiu filmas iš pat pradžių pateikia keturis galimus atsakymus (a. jis sukčiauja; b. jam sekasi; c. jis yra genijus; d. taip lemta) ir pradeda vynioti šio šiukšlynų vaiko gyvenimo istoriją. Policijos leitenantas įsitikinęs, kad Džamalis sukčiavo, ir pasiryžęs išgauti prisipažinimą, beje, Indijos policiją ne itin gražiai reprezentuojančiais metodais. Tačiau kiekvieną atsakymą Džamalis pagrindžia savo gyvenimo patirtimi. Tai ir yra filmo dramaturgijos raktas.

Žavus savo paprastumu ir europiečio požiūriu elementariais viktorinos klausimais, iš kurių pats lengviausias - tas paskutinysis, bet mums iš anksto žinoma, kad kaip tik į jį Džamalis neturi atsakymo. Tačiau už kiekvieno iš klausimų slypi sudėtingos gyvenimo aplinkybės, filmo kūrėjų traktuojamos tai labai rimtai, tai su geraširdišku humoru. Čia galima pažaisti analogijomis, valkataujančių vaikų išnaudojimo temą supinti su Dickenso „Oliveriu Tvistu“, staiga pakeisti intonaciją, iš dramatiškos pereiti į komišką ir iš einančio traukinio iškritusius berniukus atskraidinti tiesiai į susapnuotą Tadž Mahalio rojų, bet iš esmės tai nepaprastai žiauri gyvenimo patirtis. Pažiūrėti paprastas, net naivus (dar vienas „indiškumo“ bruožas) siužetas atskleidžia daug šokiruojančių dalykų. O vienas baisiausių - religinė neapykanta. Džamalis ir jo vyresnysis brolis Selimas - iš musulmonų lūšnyno, kurį nusiaubė, vaikus paliko našlaičiais geležies strypais apsiginklavę induistų fanatikai. Tad „Lūšnynų milijonierius“ savaip atstovauja netoleruojamoms mažumoms.

Po pogromo broliai priėmė į savo draugiją dar vieną našlaitę - Latiką, kuriai Džamalis pajuto niekada nebeišblėsiančią vaikišką meilę. Likimas juos ne kartą išskirs, bet Džamalis nepaliaus jos ieškojęs. Ir į žaidimą „Kas nori tapti milijonieriumi“ jis ėjo ne dėl pinigų, o tikėdamasis atrasti savo meilę. Taip lemta. Tokia yra indų kino formulė.

Tačiau „Lūšnynų milijonieriaus“ sėkmės formulė gerokai sudėtingesnė.

„7 meno dienos“ Nr.7 (836), 2009-02-20