Daktaras Larsas ir režisierius von Trieras
„... Pristatydamas filmą Kanuose Larsas von Trieras neslėpė, kad „Antikristas“ buvo bandymas grįžti į normalų gyvenimą po kelerius metus trukusios depresijos. Būdamas menininkas von Trieras, be abejo, pasirinko sublimaciją. Bet, kaip ir kiekvienas psichoterapijos pacientas, kažkurią akimirką jis pasijuto protingesnis už savo psichoterapeutą. Todėl filmo Jis yra ir pats režisierius, ir simboliškas jo psichoterapeutas. ...”
|
Kiekvienas gydosi kaip išmano
Kad artėja Kalėdos, galima suprasti vos pažvelgus į televizijos programą: TV3 šįvakar (4 d. 20.10) rodo Chriso Columbuso „Vieną namuose“ (1990), rytoj (5 d. 10 val.) - Johno G. Avildseno „Karatė berniuką“ (1984), o sekmadienio vakarą (6 d., 21.15) - Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“ (1998). Beveik visi (net ir gerieji) šios savaitės filmai jau matyti, tad apmaudu, kad būsiu priverstas vėl rašyti tą patį, juk dauguma kino kūrinių...
|
Alternatyva komerciniam srautui
Gruodžio 4-10 d. kino centre „Skalvija“ jau ketvirtą kartą rengiamos Naujojo Rusijos kino dienos. Krizė pakoregavo šių metų programą - joje tik šeši filmai. Tačiau ir jie padės sužinoti apie meniškojo rusų kino būseną, nes ją vis dėlto apibūdina ne komerciniai filmai, kuriuos, beje, platina ir lietuvių multipleksai. Naujojo rusų kino dienos parodys tarptautiniuose kino festivaliuose gerai įvertintus filmus. Dalies jų autorių kūryba žinoma Lietuvoje, bet laukia ir kelios naujos pažintys.
Dienas šįvakar 19 val. atidarys Andrejaus Chržanovskio filmas „Pusantro kambario, arba Sentimentali kelionė tėvynėn“ („Poltory komnaty, ili sentimentalnoje putešestvije na Rodinu“, 2009). Šis filmas sukurtas poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio autobiografinės esė motyvais. Filmo autoriai (scenarijų režisierius rašė kartu su Jurijumi Arabovu) nusprendė įsivaizduoti situaciją, kurios tikrovėje nebuvo: sovietmečiu iš gimtinės ištremtas Brodskis grįžta...
|
Kino laiptai
Tarybinio kino šventės (kinorama „Jaunystė“, 1983 m.) Besiskundžiantieji, kad sunku pamatyti lietuviškus filmus, tegu ilgam įsikuria Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, kur atidaryta paroda „Lietuvos kinas. 1909-2009“. Atrodo, kad svarbiausia čia yra vaidybiniai, dokumentiniai, animaciniai įvairiausių metų filmai ir net nebyli kino kronika.
Gal su tuo nesutiks parodos rengėja Živilė Pilipavičienė, kuriai teko įdėti daug triūso, kol atrinko plakatus, fotografijas, surašė tikslius parašus, pagaliau viską išdėliojo ant sienų, kad nekliudytų rodomiems filmams. Visa tai labai smalsu apžiūrinėti, kartais net trigubai susilenkus tokiems žemažiūriams kaip aš, nes tai ir yra retai matoma kino istorija su kinematografininkų veidais. Nuo pat pirmojo - Vladislovo Starevičiaus iki jauniausiojo polemininko Igno...
|
|