Labiausiai nustebino vienas „Antikristo“ („Antichrist“, Danija, Vokietija, Prancūzija, Švedija, Italija, Lenkija, 2009) pabaigos titras: „Larso von Triero konsultantas mizoginijos klausimais“. Konsultanto (-ės) pavardės neužsirašiau, bet sunku patikėti, kad von Trierui prireikė tokių paslaugų. Juk ir anksčiau ne viena jo filmų herojė patyrė fizinę ir psichologinę prievartą, smurtą ir išnaudojimą. Žinoma, „Antikristo“ Ji (Charlotte Gainsbourg) pranoksta jas visas, bet vis dėlto Jos elgesys nepaaiškina filmo. Kitaip nei filmuose „Prieš bangas“, „Šokanti tamsoje“ ar „Dogvilis“, kur herojės likimas ir formulavo pagrindinę filmo idėją (apie meilės stebuklą, blogą Ameriką, bejėgį gėrį ir pan.), „Antikristo“ pagrindinės idėjos negalima sutapatinti tik su Ja. Jei taip, „Antikristas“ būtų tik Nietzsche's ir Weiningerio tradicijas tęsiantis iliustratyvus apmąstymas apie moters viduje glūdintį amžiną blogį. Nors visą filmą von Trieras kaltina Ją - orgazmo akimirką moteris matė pro langą krentantį vaiką, tai dėl jos išsiblaškymo vaiko pėdutės deformavosi, tai jos beprotybė pradeda tai, ką užbaigs simboliškas filmo pabaigos laužas. Tai Ji žaloja vyro (ir savo) genitalijas.
Bet patyrusio manipuliatoriaus ir postmodernisto von Triero filmui tai vis dėlto pernelyg paprasta. Nes jis, be abejo, kūrė šį tą daugiau. Filosofinį siaubo filmą apie meilę ir mirtį, amžinybę ir tikėjimą, vyrą ir moterį, harmoniją ir chaosą. Temų daug, tik nė viena neišplėtota iki logiškos pabaigos, todėl pagrindinis klausimas (bent jau man): „Vis dėlto, apie ką filmas?“
Tiesiog tobulai sumontuotas ir reklamiškai lyriškas „Antikristo“ prologas tarsi sufleruoja Eroto ir Tanato temą. Sulėtintai sninga ir sukasi skalbiniai mašinos viduje. Ritmingai juda Jos ir Jo kūnai - dar akimirka, ir moters veide pamatysime orgazmą. Bet tą pačią akimirką pro langą iškrenta (taip pat lėtai ir gražiai) poros sūnelis. Geismas ir mirtis susilieja, kad iš savo glėbio daugiau nebeišleistų filmo herojų.
Moteris negali susitaikyti su vaiko mirtimi. Ji vis giliau ir giliau grimzta į depresiją, todėl Jis, kuris dar yra ir psichoterapeutas (lietuviškuose titruose jis vadinamas psichiatru, o tai, kaip sakydavo Odesoje, - du visiškai skirtingi dalykai), nusprendžia žmoną gydyti ne tradiciškai - vaistais, bet išvežti ją į mišką, vasarnamį ir ten taikyti terapiją. Jis (Willem Dafoe) daro didelę klaidą - psichoterapeuto pacientas negali būti artimas žmogus. Bet von Trierui tai ne tik profesinis nusikaltimas, bet ir didžioji nuodėmė - puikybė. Tad iš pat pradžių kalta ne tik iš kadro į kadrą vis irzlesnė Ji, bet ir Jis.
Pora važiuoja į mišką, kuris vadinasi Edenas. Rojaus sodo miškas neprimena, jis labai panašus į Andrejaus Tarkovskio „Veidrodžio“ mišką. Tik vėjo gūsis, kuriam nusilenkia medžiai ir žolės, Tarkovskio filme sukeliantis egzistencinę baimę, „Antikriste“ labiau yra pasakiškos scenerijos dalis. Transgresija įvyksta, kai abu filmo herojai kerta simbolišką tiltelį ir įžengia į savo sapnų, baimių, geismų pasaulį. Čia gyvena ir stebuklingi gyvūnai - kalbantis lapiukas, jauniklių turėsianti stirna, juodas varnas. Edenas prisodrintas kino, tapybos, apskirtai klasikinės kultūros reminiscencijų - Boschas, Händelis... Taip į filmą įsiterpia dar viena svarbi tema - kultūros ir natūros. Jis, žinoma, simbolizuoja kultūrą, Ji - natūrą, neatsitiktinai nebaigta moters disertacija buvo skirta viduramžių raganų teismams, kai jų prigimtis buvo tiesiogiai susieta su šėtonu.
Viduramžių raganų procesai, kuriuos feministės vadina ginocidu (tas knygos pavadinimas pabrėžtinai rodomas stambiu planu), siaubingi moterų kankinimai leidžia von Trierui paaiškinti, kodėl galutinai peržengusi beprotybės ribą Ji taip „senamadiškai“ žaloja save ir vyrą paprastais įnagiais - moteryje atbunda kankintos raganos dvasia.
„Antikristo“ kulminacija ir yra išdidinta, sulėtinta, kiek įmanoma atvira kūno destrukcija. Von Trieras ir šioje filmo dalyje puikiai manipuliuoja šiuolaikiniais žiūrovais, nes žino, kad vis labiau virtualėjančioje tikrovėje vienintelis tikras dalykas daugumai jo amžininkų išlieka kūnas. Jis ne tik gražinamas, tobulinamas, su juo susijęs ne tik šiuolaikinis menas ir vis daugiau to meno atšakų (body art ir net Michelio Houellebecqo romanai), bet svarbu, kad fizinį skausmą yra patyręs, matyt, kiekvienas. Metafizinio skausmo patirtis ne tokia visiems prieinama. Ta fiziškumo patirtis žiūrovams leidžia filmui artėjant į pabaigą pagaliau susitapatinti su „Antikristo“ personažais. Nors siaubo filmui būdingas baimės nugalėjimas „Antikriste“ taip ir neįvyksta, kūno motyvas išeksploatuojamas iki galo.
Tai, kad „Antikristas“ dedikuotas Andrejui Tarkovskiui, man pasirodė visai logiška: savo filme von Trieras cituoja Tarkovskio filmus, jis nagrinėja iš esmės tas pačias temas ir pratęsia rusų režisieriaus apmąstymus apie moteris - juk Tarkovskio filmuose pagarbos nusipelno tik motina ar pasyvi vyro globėja, o moters erotizmas ir savarankiškumas visada kelia grėsmę dvasingo vyro pasaulio harmonijai.
Pristatydamas filmą Kanuose Larsas von Trieras neslėpė, kad „Antikristas“ buvo bandymas grįžti į normalų gyvenimą po kelerius metus trukusios depresijos. Būdamas menininkas von Trieras, be abejo, pasirinko sublimaciją. Bet, kaip ir kiekvienas psichoterapijos pacientas, kažkurią akimirką jis pasijuto protingesnis už savo psichoterapeutą. Todėl filmo Jis yra ir pats režisierius, ir simboliškas jo psichoterapeutas. Tas dviprasmiškumas greičiausiai lėmė ir filmo dvilypumą. Daktaras Larsas ir menininkas von Trieras pasuko skirtingais keliais, nors greičiausiai abu kapituliavo prieš filme skambantį šūkį: „Chaosas valdo!“
Tik keista, kad filmas sukėlė tokį atgarsį tarp Lietuvos žiūrovų. Viena vertus, tai rodo, kad jie vis labiau paklūsta masinės kultūros rinkodarai ir jau yra išdresiruoti reaguoti į kiekvieną pseudomeninį skandalą. Kita vertus, panašias temas užkabinantys, tik daug gilesni ir drastiškesni Michaelio Haneke's filmai pas mus visai nepopuliarūs, o jo naujausio, tuose pačiuose Kanuose triumfavusio „Balto raiščio“ nė neketinama rodyti kino teatruose.
* * *