Kad artėja Kalėdos, galima suprasti vos pažvelgus į televizijos programą: TV3 šįvakar (4 d. 20.10) rodo Chriso Columbuso „Vieną namuose“ (1990), rytoj (5 d. 10 val.) - Johno G. Avildseno „Karatė berniuką“ (1984), o sekmadienio vakarą (6 d., 21.15) - Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“ (1998). Beveik visi (net ir gerieji) šios savaitės filmai jau matyti, tad apmaudu, kad būsiu priverstas vėl rašyti tą patį, juk dauguma kino kūrinių nepasižymi keliais „dugnais“. Žinau, kad tikri sinefilai mylimus filmus gali cituoti atmintinai, bet aš vis dažniau jaučiuosi kaip mechaninis pianinas, kartojantis tą pačią melodiją. Vis dažniau kyla ir įtarimas, kad televizijų filmų planuotojus ištiko ypatinga atminties negalia. Gal - tarsi vieno garsaus filmo herojus - jie gali prisiminti tik tai, kas buvo prieš sekundę ar minutę, bet savaitės ar mėnesio įvykių jau nebeprisimena?

 

Dramaturgą, rašytoją ir kino režisierių Davidą Mametą pastaruoju metu dažnai mini lietuvių menotyrininkai. Tad, manau, jie mielai pasižiūrės ir 2001 m. Mameto sukurtą filmą „Sukčiai“ (BTV, 5 d. 21.15). Kaip ir dauguma jo filmų - tai žaidimas. Juodojo gangsterių kino, kuris Holivude buvo populiarus 5-ajame dešimtmetyje, pastišas. Mametas visada žaidžia meistriškai - tikslių ir juokingų dialogų, preciziškos siužeto plėtros ar meistriško žiūrovų apgaudinėjimo iš jo gali pasimokyti kiekvienas. Pats Mametas aiškina, kad juodasis kriminalinis filmas susideda iš dviejų pagrindinių elementų: vienas yra prievarta, kitas - ironija.

Tačiau dažniausiai jo filmų lygį lemia aktoriai. „Sukčiuose“ bus galima gėrėtis meistrišku Gene'o Hackmano brangenybių vagimi. Jis trokšta ramios senatvės, bet lieka apgautas daug jaunesnės už save moters. Sakote, tai klišė? Tada pabandykite pasižiūrėti dabar kino teatruose rodomus trisdešimtmečių lietuvių filmus ir suprasite, kuo skiriasi žaidimas klišėmis nuo nepaliaujamo jų dauginimo.

Mametas nekuria paprastų detektyvinių istorijų. Jis stato ekrane melagingų ketinimų labirintą - savotiškus žaidimo namus - ir atskleidžia tokius žmogiškos psichologijos užkaborius, kuriuose nebūtų malonu pasilikti ilgėliau. Pažaidęs su žiūrovu katės ir pelės žaidimą, Mametas ramiai konstatuoja, kad pasaulis yra amoralus, galutinai sugadintas, todėl liko tik viena išeitis - prie jo prisitaikyti, priimti žaidimo taisykles ir pabandyti išlošti. Tiesa, „Sukčiuose“ tas išvadas gal pernelyg užgožia reginio teatrališkumas ir žaidimo azartas. Bet žiūrėti bus įdomu. Tai filmas su moralu, tik gana dviprasmišku. Kaip sako Mametas: „Garbė ir lojalumas reti šių dienų pasaulyje. Surengus tyrimą gali tapti akivaizdu, kad lojalumo ir garbingos partnerystės vertybės dabar egzistuoja tik tarp vagių.“ Lojalumas yra pagrindinė filmo tema. Sutikite, ji aktuali ir Marijos žemėje.

Režisierius Williamas Friedkinas sužibėjo 7-ojo dešimtmečio filmais, viename jų - „Prancūzų ryšininkas“ - vaidino ir jaunas Gene'as Hackmanas. Tačiau paskutiniais metais Friedkino filmai retai nusipelno kritikų dėmesio. Panašiai atsitiko ir su 2006 m. sukurtu „Vabalu“ (LTV, šįvakar, 4 d. 23 val.). Tai pasakojimas apie vienišą moterį Agnes (Ashley Judd), kuri suranda laikiną prieglaudą motelyje kažkur JAV pietuose. Ji bijo buvusio vyro, ką tik paleisto iš kalėjimo. Agnes užmezga romaną su keistoku, bet jautriu armijos veteranu Piteriu (Michael Shannon). Ji net pradeda ramiau žvelgti į ateitį, bet tik iki tol, kol pasirodo pirmasis vabalas...

 

Aplink visi tik ir žavisi nauju Larso von Triero filmu, matyt, siaubo kinas dabar kurį laiką Lietuvoje bus madingas. Todėl snobai neturėtų šįvakar (LNK, 4 d. 00.45) praleisti ir Jameso Gunno „Šlykštynės“ (2006). Tai taip pat filmas apie padorų vyrą ir sutuoktinės pareigų atsisakiusią jo žmoną. Filmo herojui nusprendus susirasti kitą moterį, prie ežero į jo kūną patenka kažkoks šlykštus gyvis, kuris siaubingai pakeičia vyro kūną.

Meilės istorijų ir „filmų apie gyvenimą“ gerbėjams bus proga prisiminti Irwino Winklerio 2001 m. „Namo istoriją“ (LNK, 6 d. 23 val.). Ją labai tinka žiūrėti Naujųjų išvakarėse, kai galvoje ima veistis sprendimai iš pagrindų pakeisti gyvenimą. Taip pasielgti nusprendžia filmo herojus - pusamžis architektas Džordžas (Kevin Kline). Jis nori gyventi taip, kad svarbiausi taptų buvusi žmona ir paauglys sūnus, kuriems Džordžas suvokia skyręs per mažai dėmesio.

Jauną ir dar menkai kam žinomą Bradą Bittą pamatysime Edwardo Zwicko 1994 m. filme „Rudens legendos“ (TV3, 5 d. 00.10). Tai pasakojimas apie pulkininką Viljamą Ludlou (Anthony Hopkins) ir tris jo sūnus, kuriuos Montanos kalnų papėdėje pulkininkas saugo nuo kruvinų susidūrimų su indėnais. Vyriausiasis Alfredas yra atsakingas, jaunėlis Samuelis - idealistas, o vidurinysis Tristanas - nerami dvasia.

Atspėkite, kurį vaidina Pittas? Tame vyrų pasaulyje pasirodo graži ir protinga moteris (Julia Ormond), kuri, žinoma, pažadins tarp brolių konkurencijos dvasią.

Žinau, kad po truputį vaikėju, bet LTV, ko gero, suvaikėjo dar labiau, nes sekmadienio vakarą (6 d. 21.15) planuoja rodyti tarp paauglių populiarios Anthony Horowitzo knygų serijos apie keturiolikmetį superdidvyrį (sugebėjimų jam pavydėtų net Bondas) Aleksą Raiderį ekranizaciją „Audros karys“ (2006). Jei masinės kultūros infantilėjimas ir toliau vyks tokiais tempais, teks prisiminti populiarią laidą „Labanakt, vaikučiai“ ir ją rodyti vidurnaktį. Kol tai dar neįvyko, siūlau šiąnakt (TV3, 4 d. 00.05) užmesti akį į Corey Yueno filmą „Karingieji angelai“. Žinoma, tai taip pat pasaka, tik jos herojės yra pramoninio šnipinėjimo ir užsakytų žmogžudysčių specialistės seserys dvynės. Jų pėdsakais filme seka policininkė. Senieji Honkongo filmai apie moteris kovotojas ir žudikes pasižymėjo neįtikėtina kičo ir erotikos kondensacija. Dar didesne nei Elvio Presley filmai ar balsas. Bet jei pasiilgote būtent jo, Gordono Douglaso 1962 m. juosta „Neišsižadėk svajonės“ (LTV2, 8 d. 22.45) bus kaip trauklapis ant sunkmečio ir gripo paliktų žaizdų.

Jūsų -

Jonas Ūbis

 

*  *  *