Pripažinkime, programa pasirodė gana marga ir prieštaringa. Matyt, todėl, kad buvo sudaroma, anot ją apžvelgiančios Renatos Šukaitytės, taikant atvirumo principą, t.y. įtraukiant visus naujus filmus be atrankos. Tačiau ne visai visus.

Linai Kaminskaitei-Jančorienei susidarė įspūdis, kad pristatomi tik mažo biudžeto antraeiliai kūriniai (ambicingesni kūrėjai rengia savarankiškas premjeras). Filmų vis daugėja, bet ar tai reiškia nacionalinio kinematografo produktyvumą? Greičiau atvirkščiai, primena chronišką finansinį nepriteklių. Tokia padėtis perša autorei išvadą apie „nekintantį lietuvių kiną“.

Renata Šukaitytė, analizuodama šią „sudėtį be atrankos“, vis dėlto linkusi įžvelgti tam tikras tendencijas. Viena iš jų – transnacionalumas, kurį kritikė įžvelgia panagrinėjusi filmus vartojamos kalbos ir tematikos požiūriu. „Transnacionalinės tendencijos kine, – rašo R. Šukaitytė, – stiprėja dėl nykstančių tiesioginių kino sąsajų su jo gamybos teritorija, nacionaline problematika ar kūrybinės grupės, socialinių veikėjų (filmo herojų), net filmo gerbėjų ar suvokėjų nacionaline tapatybe (...) Šie procesai itin būdingi mažą kino pramonę turinčioms šalims, tokioms kaip Lietuva.“

Tokios prognozės „Kino“ žurnalą labiau liūdina, nei žavi. Šį pavasarį Varšuvos leidykla „Oficyna Naukowa“ išleido kinotyrininkės Annos Mikonis monografiją apie lietuvių kiną „Poetinis kinematografas“, kurioje mūsų autorinio kino vertė ir tarptautinis pripažinimas siejamas būtent su nacionaliniu savitumu. Žinoma, tai istorinė perspektyva: aptariamų filmų chronologija baigiasi 1997 metais, tad recenzuodami šią knygą keliame klausimą, ar lietuvių kino tradicija vis dar gyvybinga ir koks jos lyginamasis svoris dabar. Bet kad nacionalinė tapatybė yra galbūt vienintelis lietuvių kino šansas, skiriantis mūsų kino kūrėjus nuo „europudingo“ kepėjų, šiemet patvirtino Karlovy Varų kino festivalio pagrindinis apdovanojimas trumpametražių filmų kategorijoje Julijos ir Rimanto Gruodžių filmui „Upė“. Sveikiname.

Didžiausią susidomėjimą „Kino pavasaryje“ sukėlė Michaelio Haneke’s „Baltas kaspinas“, kurį dar viliamės pamatyti ir kino teatrų repertuare. Tad žiūrovus provokuojančio ar, tiksliau tariant, „prievartaujančio“, respektabilumo ir moralės klausimus aštriai formuluojančio austrų režisieriaus kūrybą išsamiai aptaria Vaidas Jauniškis.

Kino teatruose – vidurvasario štilis. Svarbiausias repertuaro filmas – nebent Christopherio Nolano „Pradžia“. Tačiau jau artėja rudens sezonas, o su juo – daugybė renginių: ispaniškų ir lenkų filmų programos, Tarptautinis Kauno kino festivalis, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

Įspūdžiai iš svetur irgi labai įvairūs: Lukas Brašiškis supažindina su Traibeka – Amerikos nepriklausomų kūrėjų festivaliu, Santa Lingevičiūtė pabuvojo Karlovy Varuose, Jurga Stakėnaitė impresionistiškai žvalgėsi po Gdynę, kur vyko 35-asis lenkų vaidybinių filmų festivalis.

Tikimės, kad rasite ką paskaityti.

Iki pasimatymo rudenį.

KINAS