Taigi Serafina – kresna, dramblota ir keistoka būtybė – gyvena savo įprastą gyvenimą XX a. pradžios Prancūzijos miestelyje. Serafina visą laiką dirba visokius juodus darbus – skalbia, energingai gremžia grindis ir virtuvių sienas, nuolankiai išklauso įvairių šeimininkių nurodymus, kažkaip natūraliai nereaguodama į tų nurodymų intonacijas. Kiekviena diena panaši į buvusią, kiekviena būsima – tokia pat, kaip praėjusi. Po darbų, susirinkusi į saują uždirbtus santimus, Serafina su savo pintine, iš kurios visada kyšo senas skėtis, eina į laukus ir žiūri į gėles. Kartais parsineša puokštę – negailestingai nurovusi ją kokioje pakelėje. O kartais sėdi ant seno kaip pasaulis medžio šakos, kur tokiai stambiai ir pagyvenusiai tetulei sėdėti tikrai nėra jokio reikalo. Pirmąjį filmo pusvalandį mums ir rodoma Serafinos kasdienybė. Be jokių užuominų apie kitą jos asmenybės pusę. Tik tada, kai Serafina pakelia akis nuo kokio savo purvino darbo ir pažiūri tiesiai į salę, išaiškėja, kad tose akyse tvyro keista ramybė. Su tylios beprotybės kibirkštėlėmis. Serafina labai artimai bendrauja su Mergelės Marijos paveikslu miestelio bažnyčioje ir suokalbiškai jai pamerkia akį, į buteliuką pildama ištirpusį žvakių vašką. Į kitą buteliuką prisirenka plaunamos mėsos kraujo, o iš krautuvėlės parsineša baltų dažų. Už paskutinius pinigus, kuriuos krautuvininkas pataria pasilaikyti žiemai anglims. Taip tokiomis smulkiomis detalėmis, leisdamas jas pastebėti ir prisiminti, režisierius tiesia keliuką į savo herojės slaptąjį sodą. Mįslės ir užuominos kaupiasi, kai kas paaiškinama atviru tekstu – vienuolės klausimas: „Ar viskas galvoje tau gerai, Serafina?“, kol išaiškėja didžioji šios pilkos tarnaitės aistra. Piešimas. Darbas, kurį dirbti jai liepė angelai. Ir Serafina dirba, naktimis giedodama psalmes ir trindama senoje piestoje kažkokias paslaptingas dulkes, iš kurių gamina dažus. Beviltiškame savo egzistencijos purve ji kuria grožį. Piešia obuolius – kai jie atsiranda kadre, nukrečia kažkoks keistas šiurpuliukas. Piešia mėlynas gėles ir fantastiškus lapus ant medžio kamieno. Dirba sunkų darbą, be jokios kūrybinės romantikos ir sentimentų. Nes taip liepė angelai. Galbūt tie patys angelai į padorų Sanliso miestelį atsiuntė ir kitą kažkokio egzistencinio nerimo kankinamą sielą – Wilhelmą Uhdę, realų meno istorijos personažą. Jis – XX a. pradžios meno teoretikas, kolekcininkas ir meno kūrinių pardavėjas, pirmasis „primityvistų“ kūrybos gerbėjas ir jų atradėjas. Jis sudomino pasaulį ankstyvąja Picasso kūryba, jis atrado „muitininką“ Rousseau, o tame nuobodžiame miestelyje – ir tarnaitę Séraphine Louis. Santykiai, kurie praėjo megztis tarp Paryžiaus intelektualo ir provincijos juodadarbės, filme piešiami taktiškai ir subtiliai. Menas – neutrali teritorija, joje dingsta socialinės padėties skirtumai, visuomenės dogmos ir prietarai. Lieka tik keista sielų bendrystė, kuri Serafinai padeda išgyventi badą, karą ir absoliučią vienatvę.

Filmas gana monotoniškas, bet nenuobodus, realistinė pasakojimo maniera su dėmesiu kasdienybės smulkmenoms kažkaip sugeba pagauti ir įtraukti į tą lėtą istorijos tėkmę, į piešėjos Serafinos gyvenimą, kuriame egzistencijos pilkuma maišosi su beprotiškomis spalvomis jos paveiksluose. Ir tai ne tiek režisieriaus, kiek pagrindinį vaidmenį suvaidinusios Yolande Moreau nuopelnas. Aktorė savo mažo miestuko kvailelę apdovanoja išdidžia savigarba, vertės, kurią žino tik ji pati, supratimu ir tyliu fatalizmu. Kiekvienas žvilgsnis, kai jos herojė pakelia nuo savo eilinio darbo akis, tiesiog hipnotizuoja gilumu ir jėga. Ir tik žvilgsnyje atsispindi tas Serafinos angelų pasaulis, kuriame nėra kasdienybės purvo. Yra spalvos, siužetai ir kiekvienam kūrėjui būtina beprotybės dozė. Realus gyvenimas ir menas nesuderinami. Bet būna taip, kad iš neišbrendamo purvo išdygsta beprotiškai gražios ir baugios gėlės. Gal apie tai yra šitas filmas? O gal ir ne. Puiku, kad apie tai galima mąstyti.

„Kinas“ Nr.2 (310), 2010-06-01