Pirmąjį metų numerį pradedame gausia ir įvairia festivalių apžvalga – Roterdamas, Berlynas, mūsiškis „Kino pavasaris“. Deja, festivalių filmų srautas entuziazmo apžvalgininkams neįkvepia, netgi provokuoja nemaloniems apibendrinimams apie šiuolaikinio nekomercinio kino infantilumą ir konjunktūrinę prigimtį (Linas Vildžiūnas), apie kūrėjų polinkį viską supaprastinti, paaiškinti, pabaksnoti pirštu (Živilė Pipinytė). Tačiau esama netikėtų išimčių. Viena jų – Lietuvoje iki šiol negirdėtas antropologo Manto Kvedaravičiaus vardas ir jo filmas apie Čečėniją „Barzakh“, pelnęs Berlyne Ekumeninės žiuri prizą. Lietuviška filmo premjera įvyko „Kino pavasaryje“, o „Kine“ autorių kalbina Dainius Makūnas. Trejus metus kurdamas „Barzakh“ Mantas Kvedaravičius iš labai arti pažvelgė į smurtą, žmogišką skausmą, patyrė žmonių, kuriuos pažino ir pamilo, netektis. Norisi tikėti, kad tai bus ne vienintelis jauno mokslininko filmas.

„Kino pavasaris“ pristato žurnale savo konkursinę programą, kurios pagrindą sudaro Balkanų regiono filmai. Viena iš svarbiausių festivalio programų – pilna Šarūno Barto filmų retrospektyva. Ankstyvieji režisieriaus filmai bus atradimas jaunesnės kartos žiūrovams, tad siūlome jiems paskaityti Maksimo Ivanovo straipsnį, kuriame jis įžvelgia netikėtų paralelių tarp neorealizmo ir Barto kino.

Rubrika „Iš arčiau“ šįkart skirta nepailstančiam Anthony Hopkinsui ir Sofiai Coppolai, kurios naujasis filmas „Kažkur tarp ten ir čia“ išprovokavo net keletą įdomių vertinimo aspektų: Ieva Toleikytė kaip svarbiausią Coppolos kino ypatybę akcentuoja pagarbą vaizduojamam herojui – gyvenime „įstrigusiam“ žmogui, kuriam režisierė padeda išsilaisvinti ir atsiverti pasauliui; Ramūnas Aušrotas įžvelgia Coppolos žvilgsnyje, anot autoriaus, moteriškojo eroso sublimaciją, nes priskyrus erosą kūniškai meilės formai (vyriškasis erosas), „jis nežymi to, ką turėtų žymėti, t. y. sielos meilės“.

Įdomių įžvalgų rasite ir filmų recenzijų bloke: Ramūnas Aušrotas skeptiškai žvelgia į Alejandro Gonzálezo Iñárritu pastangas kalbėti globaliai ir kurti sekuliaraus šventojo portretą („Biutiful“), Rūta Birštonaitė subtiliai „įžodina“ brolių Coenų vesterno „Tikras išbandymas“ atšiaurų monumentalumą, iš „tikrų Amerikos istorijų“ – filmų „Kovotojas“ ir „127 valandos“ – kandžiai pasišaipo Narius Kairys.

Renata Šukaitytė supažindina skaitytojus su tuo, ką mažiausiai pažįstame – kaimynų latvių kinu, pasitelkęs automobilizmo terminus Ramunės Rakauskaitės knygą apie Henriką Šablevičių išnarsto Valdas Gedgaudas: „Čia vien gerų norų nepakanka – reikia ir kantrybės, ir talento, ir nuovokos, ir intuicijos, ir mokėjimo „vairuoti“ pašnekovą. (...) Laisva pavara čia toli nenuvažiuosi.“

Kinas