Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos

Ž K

Pavėlavome su šiuo numeriu visą mėnesį. Labai atsiprašome, bet nieko čia nepadarysi – krizė. „Kino“ periodiškumas greičiausiai retės, šiemet į Jūsų lentynas tikrai nesuguls šeši žurnalo numeriai. Kiek? Dar ir patys nežinome. Viskas priklausys nuo to, ar Kultūros ministerija apsispręs ir toliau remti žurnalą.
Per tris praėjusius mėnesius daug kas įvyko, prisirinko nemažai tekstų, kai kurie ir senstelėjo. Tačiau tai nereiškia, kad bus neįdomu juos paskaityti. Kino refleksija – ne filmų anonsavimas. Rimtas sinefilas recenzijos visada ieškos pamatęs filmą, kad galėtų dar kartą jį apmąstyti, pritarti analizei arba su ja pasiginčyti. Tad tarp šio numerio recenzuojamų filmų rasite ir anksčiau pamatytą „Lūšnynų milijonierių“, ir dar tik „Kino pavasaryje“ rodytas „Deltą“ bei „Gomorą“. Tiksliai prisiderinti prie repertuaro negalėtume net ir labai norėdami. Antai rubrikai „Iš arčiau“ pasirinkome Benicio Del Toro, suvaidinusį Che Guevarą monumentaliame Steveno Soderbergho filme, kuris kaip tik pavasarį turėjo būti išleistas į ekranus. Premjeros data ne vieną kartą buvo nukelta į priekį, dabar – jau į vasarą, o kadangi vasarą labai ilgas ir tikrai ne pramogai skirtas filmas nesurinks žiūrovų, platintojai su palengvėjusia širdimi veikiausiai visai išbrauks jį iš kalendoriaus. Ką gi, paskaitykite bent jau apie aktoriaus, svajojusio suvaidinti legendinį Che, kelią.

Centrinė šiam numeriui tapo festivalių rubrika, nes į ją sutilpo svarbiausi įvykiai nuo metų pradžios – Roterdamas, Berlynas, žinoma, ir mūsų „Kino pavasaris“, kurio rengėjai šiemet ambicingai pabandė kilstelėti festivalio statusą ir inicijavo konkursinę programą. Ją žurnale vertina Laima Kreivytė. O festivalio metu parodyta Federico Fellini filmų retrospektyva davė aktualią progą dar kartą priminti didįjį italų režisierių.

Juk užaugo nauja žiūrovų karta, kuriai ši retrospektyva – tikras atradimas. Pirmiausiai jiems skirti Santos Lingevičiūtės pasvarstymai „Kodėl Fellini?“. O snobų, kurie nesupranta, ką sako, visada atsiras. Apžvelgdama
lietuvišką „Kino pavasario“ programą, ta pati autorė kelia štai tokį intriguojantį klausimą: „Ar jaunųjų lietuvių režisierių kūryba turėtų būti rodoma šalia profesionalių filmų profesionaliam kinui skirtame festivalyje?“

Lietuvių kinui skirta žurnalo dalis šįkart nebūtų itin svari (recenzuojami tik du filmai – Agnės Marcinkevičiūtės „Šokis dykumoje“ ir Giedriaus Zubavičiaus „Gėlės“), jei ne knygynuose pasirodžiusi Laimono Tapino knyga „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“, skirta žinomiausio mūsų režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus gyvenimui ir kūrybai.

Autorius užsibrėžė tikrai sudėtingą tikslą, nes Žalakevičius buvo itin prieštaringa asmenybė, šios prieštaros, gal padiktuotos laiko aplinkybių, atsispindėjo ir kūryboje. Be to, Tapinas ėjo dar visai neseniai įmintais pėdsakais: Žalakevičių pažinojusių žmonių prisiminimai ir vertinimai taip pat kardinaliai priešingi. Kaip jam sekėsi įveikti šį „medžiagos pasipriešinimą“, autoriaus klausia Valdas Gedgaudas, o knygą recenzuoja Skirmantas Valiulis.

Lietuvių kino videoteka pasipildė vertingu DVD – Janinos Lapinskaitės filmų rinktine. Apie tai – irgi Skirmantas Valiulis.

Neringa Kažukauskaitė, ieškanti vis naujų kino teritorijų, šįkart vedžioja skaitytoją po „šiaurės Palmyrą“ – Sankt Peterburgą, turtingą ir savo kino istorija, ir tuo, kad tai vienas iš dažniausiai filmuotų miestų pasaulyje.

Iki naujų susitikimų. Tikimės.

KINAS
...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru